
Naujausios
Apie artimuosius ir piktą gulbiną
Dovanų, iš anksto žino varduvininkė, rytoj greičiausiai negaus: toks susitarimas. Na, nebent kažką simbolinio: ąžuolo lapų vainiką, gėlėmis apkaišytą kepurę ar skrybėlaitę, dar kažką "joniško".
Tikisi gauti gėlių – kokios vardinės be ryškiaspalvių žiedų. Poniai Janinai labiausiai patinka lauko arba darželio, bet tokia proga, priduria, tinka visos.
Kiekvienais metais į Joninių vazą pamerkdavo didžiulę puokštė pinavijų. Bet šiemet karštų orų "dėka" šios didžiagalvės gėlės jau senokai nupliko.
Energijos, kokios ir jaunas pavydėti galėtų, sklidina moteris jau pagalvojusi, kuo pavaišins artimuosius. Nors jokių tradicinių, tik varduvėms tinkančių patiekalų neturi, vis tiek ketina pagaminti kažką "naminio".
"Nė vieno nekviečiu, visi ir taip žino, jog yra laukiami", – sako J. Joniškienė. Ji žino, bus daug kalbų, daug juoko ir papostringavimų – pabendravimas poniai Janinai didžiulė dovana.
Tiesa, pripažįsta, kad anksčiau Joninės jos namuose būdavo kur kas triukšmingesnės, audringesnės. Metams bėgant kompanija sumažėjo.
Be artimųjų pabuvimo išskirtų tik vienas Jonines prieš daugiau nei dešimtmetį. Mena, buvo sanatorijoje Likėnuose.
Ankstyvą Joninių rytą J. Joniškienę ir jos kambario kaimynę pažadino garsus bildesys koridoriuje. Pasitarė abi ir nusprendė, kad greičiausiai kurio nors gyventojų kambario spyna sugedo, tai dabar ir remontuojama.
Viskas paaiškėjo tik atvėrus duris. Tai sanatorijos vyrai nusprendė Janiną pasveikinti apkaldami jos kambario duris didžiuliu vainiku.
O vakarop išėjo visi prie vandens pasibūti. Varduvininkei liepta liepsnelę vandeniu paleisti. Būtų paleidusi greitai, jei ne piktas gulbinas, kuris savinosi ežerą. Kur J. Joniškienė tik lenkiasi ir žiburėlį bando paplukdyti, ten ir gulbinas atskuodžia, įžnybti taikosi. Užtruko, kol "telkinio viršininkas" leido Janinai atlikti Joninių ritualą.
Kaip Janikė tapo Joniu
Varduvininkė sako, kad dėl jos vardo parinkimo įvykęs ginčas. Taip jau nutiko, kad jos broliukas, vardu Jonas, numirė būdamas vos metelių. Tada gimė ji. Tėvai nutarė: jei jau neliko Jonuko, lai bus bent Janikė.
Atsistok prie veidrodį, nusišypsok ir pasakyk sau, kad esi graži – tai geros nuotaikos visai dienai receptas.
Bet į Kelmės bažnyčią krikštyti vaikelio atvykusiems krikštatėviams kunigas kategoriškai pareiškė: Janinos vardu mažytės nekrikštys, nes vardas esantis ne lietuviškas, o ar tai lenkiškas, ar tai estiškas.
Nepaisant nuomonių susikirtimo, stipresnio būta krikštatėvio, kuris nukirto: jei tėvai liepė parvežti Janiną, tai Janiną ir parvešiąs. Kunigas nusileido.
"Taip aš ir tapau Janike", – šypsosi pašnekovė.
Tapo ir niekada nepasigailėjo. Sako, nė vienas vaikas, kaip dažnai ir tais laikais pasitaikydavę, jos dėl vardo nepravardžiavo.
Ir štai jau suaugusi Janina įsivėlė į ganėtinai juokingą reikalą. Suprantama, kad maži giminaičiai, o tai buvo brolio anūkai, ją turėjo vadinti mandagiai – teta Janina. Bet kur tau vaikai vargins liežuvį, taigi ne vienus metus vadindavo ją kur kas paprasčiau "Jonis".
Dabar tie vaikai jau suaugę, Airijoje gyvena ir tetos Joniu nebevadina.
Skaičiuoti reikia pinigus, o ne metus
87 metų J. Joniškienė – puikiausias pavyzdys, kaip reikėtų gyventi ir senam, ir jaunam. Į klausimą, kaip žmogui išlikti iki garbaus amžiaus tokiam guviam, šiaulietė turi tiesų atsakymą.
"Metų nereikia skaičiuoti, skaičiuoti reikia pinigus", – įsitikinusi.
Neįrodinėja, kad jai niekada nieko neskauda, sako, jei ir ne kaip jaučiasi, vis tiek keliasi ir eina – pabendravus su žmonėmis, žiūrėk, skausmas jau ir pasitraukęs.
Poniai Janinai labai patikęs vienos sveiko gyvenimo būdo paskaitos lektorės patarimas. Ji pasakiusi: atsikeli iš ryto – atsistok prieš veidrodį, nusišypsok ir pasakyk sau, kad esi graži – tai geros nuotaikos visai dienai receptas.
Tačiau pati J. Joniškienė tuo patikusiu receptu iki šiol nepasinaudojo. Juoko, sako, jai ir taip netrūksta, o graži... ką ir bekalbėti.
Sėdėti ir skųstis sveikata, kaimynais, blogu oru, didelėmis kainomis ar mokesčiais – J. Joniškienei svetimos kalbos. Jei jau kas suranda jos ausis tokioms kalboms, sako, pasistengianti mandagiai pasprukti.
Ir sveika, ir smagu
Poniai Janinai nebaisus joks šaltis ir jokia ledo eketė – prieš daugiau nei tris dešimtmečius ji tapo ruone. Pamėgto užsiėmimo neatsisako ir dabar, sulaukusi gražaus amžiaus. Šiaulietė išbandžiusi ne tik ledinį Šiaulių vandens telkinių vandenį, bet ir nemažai kitų Lietuvoje, o "Ruonių šventė" pajūryje jai šiais metais – jau buvo 31-oji.
"Man taip patinka vanduo!", – su pasigėrėjimu sako pašnekovė. Įsitikinusi, kad būtent vanduo yra jos energijos ir sveikatos paslaptis.
Be "ruoniavimo" ponia Janina yra dar trijų Šiauliuose veikiančių klubų narė. Priklauso Sporto veteranų ir Širdininkų klubams, Šiaulių artrito draugijai.
Artrito draugijos narė – nes nešioja tris svetimus sąnarius. Kiekvieno antradienio ir penktadienio 10 valandą draugijos nariai renkasi prie "Auksinio berniuko" su šiaurietiško ėjimo lazdomis. Nesvarbu, ateina trys ar dešimt – vaikščioti, moters žodžiais, geros savijautos taisyklė Nr.1.
O Širdininkų klubo nare tapo tik todėl, kad ją nusivedė. Netrukus pati suprato, kad ten smagu, todėl ir liko.
J. Joniškienė – sveikatingumo projekto "Euro Fit–2018" moterų nuo 70 metų amžiaus grupės 1-osios vietos laimėtoja. 1-ąją vietą ji taip pat iškovojo LR Prezidento taurės "Eeuro Fit–2018" finaliniame konkurse.
"Kai kas galvoja, kad mano sąnariai nelaiko, nes aš daug vaikštau, daug sportuoju. Tiesiai šviesiai sakau: jei gulėčiau, bambėčiau ir daugiau nieko nedaryčiau – mano sveikata būtų kur kas prastesnė. Apsidairykit – juk sąnarių ligomis šiais laikais serga ne tik seni", – sako po trejų metų 90-ąjį jubiliejų švęsianti varduvininkė.
