Naujausios
Kilus diskusijoms dėl ne itin kokybiško ir ne itin logiško nekilnojamojo turto apmokestinimo įstatymo projekto, valdantieji socialdemokratai jį pataisė.
Bet pataisė nei į tvorą, nei į mietą. „Grindys“ nuo kurių jau reikėtų mokėti nekilnojamojo turto mokestį, pirmajame variante buvo numatytos 40 tūkstančių. Naujajame variante tos „grindys“ nuleistos žemiau – iki 10 tūkstančių eurų. Galima sakyti iki rūsio.
Logika tokia: protestavote na tai imkite „dar geresnį“ variantą. Toks ciniškas atsakas rinkėjams. O gal valdantieji mano, kad rinkėjai nesupras, kas tos „grindys“ ir kas tos „lubos“? Pamatys mažesnius skaičius ir patikės, kad čia geresnis variantas?
Kai kam, beje, geresnis. Tiems, kurie turi daugiau nekilnojamojo turto negu tą vienintelį, kuriame gyvena. Už kitus nekilnojamojo turto objektus nekilnojamojo turto mokestį teks mokėti tik tuo atveju, kai jo vertė viršys 50 tūkstančių.
O būstas, kuriame gyveni, gali būti vertas tik dešimties tūkstančių. Jeigu daugiau – jau mokėsi nekilnojamojo turto mokestį.
Už dešimt tūkstančių šiais laikais nenupirksi net sodo namelio ar kokios bakūžės atokiame kaimelyje. Ką jau bekalbėti apie butą su patogumais. Nebent apsigyventum šuns būdoje, rūsyje arba aptriušusiame tvartelyje... Beje, opozicija taip ir pranašauja: žmonės registruosis sandėliukuose, o būstą, kuriame gyvena, traktuos kaip antrąjį. Tuomet jis nepateks į mokesčio girnas.
Kaip paguodą žmonėms valdantieji numeta galimybę pačioms savivaldybėms nusistatyti vadinamąsias grindis. Atsižvelgiant į nekilnojamojo turto kainas toje vietovėje.
Už gyvenamuosius būstus surinktas mokestis atiteks savivaldybėms. Už papildomą nekilnojamąjį turtą – gynybai.
Kokia rajono valdžia norės labai jau aukštinti „grindis“ ir surinkti mažiau mokesčio į savivaldybės biudžetą? Aišku, paliks tas pačias rūsio lygio arba pakels dar dešimčia tūkstančių iki terasos.
Taigi, mokėsime visi. Ir neaišku kiek. Nes nežinome, kiek Registrų centras įkainuos mūsų būstą. Iš pradžių gal ne tiek daug. Bet apetitas atsiranda bevalgant... Viešojoje erdvėje sklando informacija, kad nekilnojamojo turto vertė kils apie 80 procentų.
Tiesa, didmiesčiams leidimas apsispręsti dėl nekilnojamojo turto mokesčio „grindų“ gali būti ir naudingas, nes merai ir tarybos nariai, norėdami įtikti rinkėjams, galės tas „grindis“ gerokai paaukštinti. Būstas pavyzdžiui, Vilniuje – labai brangus. Paaukštinus „grindis“, liks mažesnė suma, už kurią teks mokėti. O biudžetą Vilniuje yra iš ko surinkti ir be šito mokesčio.
Finansų ministras į piliečių aiškinimus, jog pirkdami jau sumokėjo už nekilnojamąjį turtą ir negali būti jokių papildomų mokesčių, atsako, jog mokėsime už pro mūsų namus nutiestą šaligatvį, už elektros stulpą ir apšviestą gatvę. Esą už tai nemokėjome.
Nejau ministras žmones laiko tokiais kvailais? Šiais laikais jau aštuonmetį išsilavinimą turintis suvokia, jog kas mėnesį mokėdami pajamų mokestį, kasdien pirkdami iki beprotybės išbrangusį maistą ir mokėdami 21 proc. PVM -ą mes pildome savivaldybių ir valstybės biudžetus, iš kurių tiesiami šaligatviai ir apšviečiamos gatvės.
Nors valdančiosios koalicijos pagrindą sudaro socialdemokratai, kurių žodis turėtų būti lemiamas, tačiau politinė šiandieninės valdžios laikysena kažko nesiderina su socialdemokratų programa, kurioje akcentuojama lygybė, teisingumas, solidarumas, galimybė visiems žmonėms gyventi visavertį gyvenimą.
Apie kokį visavertį gyvenimą galima svajoti, kai pusė Lietuvos gyventojų uždirba apie tūkstantį eurų? O viešojoje erdvėje nuolat sklando kalbos apie vis naujus mokesčius.
Ne tik nekilnojamojo turto! Esame pratinami prie minties, jog jau reikės mokėti ir automobilių mokestį.
Daugiabučių administravimo įmonės reikalauja patrigubinti kaupimo mokestį. Prisisiurbusios prie gyventojų jos samdo brangius paslaugų teikėjus, kurie, pavyzdžiui, už kvadratinio metro trinkelių išdėjimą prie penkių namo laiptinių nuplėšia dešimt tūkstančių eurų. Prirašo netgi nebūtų darbų, bet už sukauptas lėšas negali išdažyti nuo sovietinių laikų nedažytos laiptinės, nes tai bus realus, matomas darbas, neišeis tiek „numelžti“ pinigų. Begėdiškai sąskaitose prirašo po du kaupimo mokesčius: vienas – būtinas, kitas, matyt, ne, bet vis tiek imamas.
Ir jos dar verkia. Esą šiandieninio kaupimo mokesčio neužtenka namo remontui. Bet kai reikia ką nors remontuoti, gyventojai privalo mokėti iš naujo. Kaupimui skirti pinigai nurašomi visokioms būtoms ir nebūtoms paslaugoms. Pavyzdžiui, kanalizacijos atkimšimui. Kas ten žino – buvo ar nebuvo užsikimšusi. Balkono remontui, nors nurodytas butas kartais neturi balkono.
Kažkokie svaičiotojai jau rašo, kad reikėtų apmokestinti ir apgailėtinas lietuviškas pensijas. Esą pensininkai – išrinktieji, kurie nemoka pajamų mokesčio.
O tuo tarpu Susisiekimo ministras jau ragina steigti fondą Ukrainos infrastruktūrai atkurti. Tarsi Ukraina būtų ne atskira valstybė, o kuris nors Lietuvos regionas.
Taip, Ukrainoje vyksta karas. Žmonėms sunku. Reikia padėti. Bet neskriaudžiant savų žmonių. Jie ir taip aukoja ir aukoja. O patys važinėja blogais, neasfaltuotais, duobėtais keliais kasdien į darbą ir iš darbo. Laužydami sunkiai sutaupytais pinigais pirktus automobilius.
O Ukraina – turtinga šalis. Apdovanota derlingomis žemėmis, puikiomis klimato sąlygomis, žemės turtais ir visais ištekliais daug kartų turtingesnė už per 35 Nepriklausomybės metus niekaip nepraturtėjančią Lietuvą. Ji prisikels, jeigu taip kvailai ir nesinersime iš kailio.
Taigi, išeitų, jog vargšai remia turtuolius. Ar neužtektų to, kad mes juos priėmėme į savo šalį, nemokamai mokome savo mokyklose, skiriame pašalpas ir kitokias lengvatas, vežame humanitarinę pagalbą? Tai būtų rėmimas pagal išgales.
Atiduodami savo balsus už socialdemokratus rinkėjai tikėjosi, kad jie kurs tokius įstatymus, kurie įgalins už minimalų ar vidutinį atlyginimą dirbantį žmogų gyventi geriau, oriau, turtingiau.
Deja. Naujoji valdžia dirba jau daugiau kaip pusmetį, bet absurdiškas nesaugumo jausmą, nerimą ir neviltį žmonių protuose sėjantis fonas niekur nedingo. Socialdemokratai, demokratai „Vardan Lietuvos“ ir „Nemuno aušra“ vadovaujasi verslo logika – už viską sumoka galutinis vartotojas, kitaip tariant, eilinis Lietuvos žmogus.
Panašu, jog visavertis gyvenimas ir gerovė priklauso tik turtingiesiems. Tai patvirtina ir Lietuvos premjero žvejyba bei vaikų gimtadienis pas turtuolį verslininką Tautvydą Barštį, tiksliau jo poilsio komplekse „Royal Horse Resort“.
Ne tortas su žvakutėmis pas močiutę kaime. Ne kokia vaikų erdvė, kur tėvai už vaikų gimtadienį, trunkantį vos trejetą valandų, sumoka po 500 –600 eurų. O žirgyne su žvejybos ir kitų pramogų elementais. Už 150 eurų!
Taip, premjeras – laisvas žmogus ir savo laisvalaikį gali leisti kur nori. Bet tai rodo, kas yra premjero draugai ir kas jį traukia. Ne koks nors meškerikę ant peties užsisvėręs prie Neries ar prie Kražantės žvejojantis mokytojas, fabriko darbininkas ar pensininkas. Ne kokia smulki verslininkė, rengianti vaikų gimtadienius nuomotoje erdvėje. O milijonierius „Kauno grūdų“ įkūrėjas.
Tuomet ima kirbėti dvejonė. Ar tikrai socialdemokratai atstovauja jais pasitikėjusiems rinkėjams? Gaunantiems pašalpą, uždirbantiems minimalų ar vidutinį atlyginimą, smulkiesiems verslininkams, jaunoms vaikus auginančioms šeimoms?
Ar labiau turtingųjų sluoksniui, kuriam daugelis jų priklauso patys?
Ir apskritai, ar socialdemokratų frakcijoje Seime, ministrų kabinetuose dar yra tikrųjų socialdemokratų?
Ar jiems taip pat kaip ir daugeliui kitų valdžių nelabai rūpi žmogus? Akyse – ne žmonės, o eurai, krūtinėse – ne širdys, o kalkuliatoriai?