Naujausios
Lietuvos politinėje padangėje šiandien daug nežinios, politinio šaršalo, persigrupavimų Seime ir Vyriausybėje. Stebime reiškinius, reikalus, sprendimus, kurie primena ne solidžius žingsnius ir nuoseklumą, o girgždantį, braškantį vežimą.
Taip ir su naujosios Vyriausybės lipdymu. Užkliūva tai tas, tai anas. Lietuvą kiek nustebino socialdemokratų Prezidiumo sprendimas į Kultūros ministrus teikti Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininkės Vaidos Aleknavičienės kandidatūrą. Taigi partija su dauguma Seime, pasakyčiau, tyliai, be viešesnių svarstymų, abejonių, faktų, juoba, kad Šarūno Biručio „atminties spintoje“, regis, nerasta jokių „skeletų“, nutarė jį „paaukoti“ kaip tą avinėlį.
Ko gero, vienintelis argumentas, kad abejonių išsakė Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda. Mano nuomone, sutriko ir pats ministras, panoręs išgirsti atsakymų, kurių laukia ir kultūros sektoriaus bendruomenė. Kadangi maluosi kultūros erdvėje, drąsiai teigiu savo nuomonę, kad Š. Birutis nei anksčiau, nei šioje vyriausybėje nebuvo blogiausias ministras, jis „nepri(si)dirbo“ jokių nesąmonių, nuosekliai siekė žingsnis po žingsnio įgyvendinti savo partijos programą kultūros sektoriuje, nepuldavo kaip drugelis į šviesą vertindamas netikėtus konfliktėlius, pvz., dėl rusų atlikėjų galimų koncertų Lietuvoje ir pan.
Prezidento (kontr)argumentai – jis matantis Š. Biručio atsakomybę, kad kultūra figūruoja kaip „einanti paskutinė“. Suprantama, Prezidento prioritetas – kuo geresnis Lietuvos pristatymas pasauliui, tad jis tikėjęsis didesnio ministro aktyvumo ir aiškios vizijos dėl būsimų Lietuvos kultūros sezonų organizavimo pasaulyje.
Aš tai suprantu taip – dabartinis ministras neišsakė vizijos, kaip tiems sezonams jis išleis po keletą milijonų eurų. Čia dera priminti skaitytojui, kad, pvz., Lietuvos dienoms Prancūzijoje išleista apie 4 milijonai mūsų biudžeto eurų (o su Prancūzijos partneriais ir visi 6 milijonai). Nemažai mūsų kultūros grietinėlės, dažniausiai iš Vilniaus bonių, ten apsilankė, pasigrožėjo, save parodė. O gal Š. Birutis galvojo, kad panašius milijonus galima išleisti ne Berlynui, Paryžiui, bet regionų kultūrai stiprinti?
Tiek to, nesigilinsiu, politinis buldozeris apsispręndė, bet šiandien kultūros ministre tapo buvusi Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininkė Vaida Aleknavičienė, kurios veiklą stebiu jau daug metų. Vaida – Žiemgalos krašto atstovė, joniškietė, turinti didelę savivaldybininkės patirtį, 9 metus (2015–2024) ėjo Joniškio savivaldybės vicemerės pareigas, buvo mero V. Gailiaus pagalbininkė. Kandidatė puikiai išmano regioninę politiką ne „iš šono“. Ji 2000 m. baigė Šiaulių universitetą, 2006 m. – A. Stulginskio universitetą, 2021 m. – Mykolo Romerio universitetą.
Ar dažnai sutiksi kandidatą į ministrus ar ministrą, baigusį tris universitetus? Taigi už jos pečių didelė vadybininkės, pedagogės, dėstytojos patirtis. Lyg ir viskas gerai, bet akivaizdus ministrės „trūkumas“ – ji neturi Vilniaus „burbulo“, vadinamosios „elitinės Vilniaus kultūros“ atstovų paramos, profesionalų menininkų, atlikėjų, projektų jiems rengėjų paramos.
Štai dėl ko keliami tokie vėjai, išsakomos abejonės, priminimai, kad ji iš regiono, kad pedagogė, ne kultūros sektoriaus žmogus. Taip, žinodamas Vaidos patirtį, galvoju, kad jai labiau tiktų Švietimo, mokslo ir sporto ministrės portfelis, bet tas portfelis priklauso Ramintai Popovienei, kuri vasarą sėkmingai „atstovėjo“ savo pozicijas ir išsaugojo ministrės krėslą.
Kita vertus, V. Aleknavičienė yra puiki organizatorė, komandos telkėja. Čia norėčiau pri(si)minti savo 8 metų darbą LR Seimo Kultūros komitete, kai visus tuos metus bandydavome komiteto ar bendruose posėdžiuose su Švietimo, mokslo komitetu susodinti greta Kultūros ir Švietimo, mokslo ir sporto ministerijų ministrus, viceministrus, specialistus ir bandyti rasti susikirtimo, sintezės taškus, kad švietimas ir kultūra neitų skirtingais takais, kad jų veiklos kalbėtųsi tarpusavyje.
Ypač nepavykdavo rasti susitarimo dėl etninės kultūros reikalų, etninės kultūros specialistų (ne)rengimo tragiškos situacijos. Deja, nelabai tai pavykdavo padaryti, nes abiejų ministerijų atstovai kartodavo tą pačią pabodusią maldelę: „Viskas gerai, specialistai kultūrininkai ir pedagogai privalo kūrybiškai abu susiliejančius indus patys integruoti“. O realybėje to nebuvo ir nėra, dažniausiai abi ministerijos savo vežimus tempia skirtingais keliais.
Taigi dabar galvoju, kad švietimą puikiai išmananti V. Aleknavičienė galės atlikti tai, ko vis nepavykdavo padaryti. Kultūra ir švietimas privalo būti kartu, juk Kultūra yra valstybės pamatai, stuburas, arba, kaip sako prof. Vytautas Juozapaitis – „valstybės siela“. Bet kad taip būtų, reikalingas vedlys, kuris Kultūrą ne verstų aukštyn kojomis, o ją tiesiog išlygintų, išgirstų visos Lietuvos kultūrininkų balsą, netrukdytų jiems dirbti, neužgožtų jų iniciatyvų. Ir čia nereikia daryti revoliucijų, nereikia į rankas čiupti vėzdų, dalgių, pakanka lygintuvo, arba, kaip sako žmonės kandidatės V. Aleknavičienės Žiemgaloje – gero „proso“.
Perpratusi tariamas savo pirmtako Š. Biručio klaidas V. Aleknavičienė, tarsi užkirsdama kelią abejonėms, savo prisistatymuose kalbėjo apie laukiantį iššūkį deramai pasirengti Lietuvos pirmininkavimui Europos Sąjungos Tarybai 2027 metais, kalbėjo apie kultūrinius mainus Vokietijoje ir Italijoje (ir vėl bus reikalingi keli ar keliolika milijonų biudžeto lėšų…).
Pirmasis premjerės Ingos Ruginienės komandos narės V. Aleknavičienės laukiantis išbandymas – kultūros biudžeto formavimas. „Mano darbotvarkėje pirmas pagrindinis darbas bus būtent biudžeto formavimas, nes dabar yra kaip tik tas laikas, kaip mes jį turime peržiūrėti ir pagrindinius akcentus susidėlioti, ir skirti didelį dėmesį Vokietijos programos įgyvendinimui, skatinti kultūros prieinamumą visai Lietuvos bendruomenei“, – kalbėjo ji. Būtent paskutinė frazė apie kultūros prieinamumą, regionų ir Centro atskirties mažinimą ir nuteikia optimistiškiausiai.
Lauksime ir naujos ministrės Vaidos Aleknavičienės darbų tęstinumo – kad būtų tęsiami Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos dar 2016 metais pradėti darbai: Kultūros paso galimybių plėtimas, muziejų lankymas šeimoms nemokamai, Regioninių tarybų stiprinimas ir VISOS Lietuvos kultūros vyksmo matymas.
