Naujausios
Po to, kai Kelmės rajono savivaldybės Taryba priėmė sprendimą panaikinti trijų gimnazijų statusą ir reorganizuoti jas į pagrindines mokyklas, Facebook paskyroje pradėtos viešinti už Kražių Žygimanto Liauksmino gimazijos statuso panaikinimą balsavusiųjų Tarybos narių nuotraukos.
Jas viešinantis ūkininkas, porą kartų Seimo rinkimuose dalyvavęs Žemaičių partijos narys Marijus Čekavičius tvirtina tai darantis, kad žmonės gatvėje pažintų šiuos tarybos narius ir už juos kituose rinkimuose nebalsuotų.
Originalus ir, ko gero, veiksmingas oponavimo būdas. Nes peržiūrų labai daug.
Tačiau ar nereikėtų viešinti tų politikų, KURIE AUKŠTAI, ir kurie nustatė tokią nelanksčią, didmiesčių ir kaimo ar mažų miestelių ugdymo įstaigoms vienodą, lyg geležiu nukaltą tvarką, nuotraukas?
Tai jie sukūrė ir juodu ant balto parašė, jog mokslas finansuojamas tik tokioje gimnazijos klasėje, kurioje yra ne mažiau kaip 21 mokinys. Bet, jeigu ta klasė tampa kitos, didesnės, gimnazijos skyriumi, finansuojama ir su dvylika mokinių. Nors tie gimnazistai lieka toje pačioje mokykloje su tais pačiais mokytojais tik formaliai priskiriami kitai gimnazijai. O kadangi gimnazijos klasės formaliai priskiriamos kitai gimnazijai ir tampa jos skyriumi, ugdymo įstaiga, kurią faktiškai baigia abiturientai, jau virsta pagrindine mokykla.
Keistas šakar makar, ar ne? Ar taip nelegalizuojama mokinių vagystė didesnės gimnazijos naudai?
„Kodėl mažo miestelio gimnazijos klasė negali būti su šešiais gimnazistais? – klausia tėvai. – Kodėl tautinių bendrijų mokyklų klasės finansuojamos ir tuomet, kai yra aštuoni mokiniai, nors jos dažniausia įsikūrusios dideliuose miestuose?“
Klausimai labai pagrįsti. Juk jau kelios tų bendrijų, kurios kažkodėl vis dar vadinamos tautinėmis mažumomis, kartos gyvena Lietuvoje ir privalo mokytis lietuviškose bendrojo lavinimo mokyklose. O jeigu nori mokyti vaikus ir gimtosios kalbos, tegu kuria šeštadienines mokyklėles ir patys jas išlaiko. Taip daro dauguma lietuvių, gyvenančių užsieniuose, nes gerokai už Lietuvą turtingesnės šalys pinigais dėl svetimšalių užgaidų nesimėto.
Tad kodėl mūsų šalyje joms, o ne mažų Lietuvos miestelių vaikams suteikiamos privilegijos?
Mokinių skaičiai nustatyti neatsižvelgiant nei į demografinę situaciją, nei į rajonų teritorijos dydį, nei į socialinę aplinką. Pavyzdžiui, Kelmės rajonas savo teritorija gana didelis, tačiau apgyvendintas retai. Ar kas nors paskaičiavo, kiek laiko gimnazistui reikės nukakti iki rajono centre esančios gimnazijos ir kiek kilometrų įveikti. Pavyzdžiui, gimnazistui iš Vašilėnų iki Kelmės susidaro per 40 kilometrų.
Lietuviškas kaimas ir maži miesteliai nukraujavo ir dėl nelogiškų buvusių valdžių sprendimų, kurie iš regionų tiesiog išvarė tūkstančius jaunų žmonių. Iš pagarbos tiems, kurie dar liko, reikėtų teikti bent jau pagrindines ir pačias būtiniausias švietimo ir sveikatos apsaugos paslaugas. O gal didesnė valdžių pagarba kaimui paskatintų jaunas šeimas apsigyventi provincijoje? Juolab, kad būstas čia gerokai pigesnis ir įperkamas.
Deja, per kaimą ir mažus miestelius dabar važiuojama buldozeriu. Atimama viskas, ką tik įmanoma atimti. Tarsi būtų užpuolę plėšikai...
Aišku, blogai, kad vietos politikai tam nepasipriešina. Bet ar vien politikų priešinimasis duotų kokių nors rezultatų? Ko gero, būtų lygu varlės šokinėjimui prieš dalgį.
Kitas pasipriešinimo būdas šokti kardų šokį mojuojant šimtais tūkstančių rajono biudžeto pinigų. Bet tokios prabangos neįmanoma sau leisti. Kelmės biudžetas – irgi ne beribis, dotuojamas.
Taigi, protingiausia, ponas Marijau, būtų pasikapstyti istorijoje ir viešinti vyriausybių vadovus bei švietimo ministrus, sukūrusius tokią deblišką , aplinkybėms ir rajonų skirtingumui visiškai nepavaldžią tvarką.
Taip, kai kurios didmiesčių mokyklos braška lyg išaugti marškiniai nuo per didelio mokinių skaičiaus. Vaikai nebetelpa klasėse. Bet tai nereiškia, jog pagal tą patį matą reikia atseikėti mokinių skaičių ir kaimų gimnazijoms.
Jeigu norime pagerinti demografinę situaciją, kaip tik gaivinkime kaimą. Čia lengviau auginti vaikus. Žemesnė poreikių ir reikalavimų kartelė. Mažiau spaudimo iš išorės. Jei netingėsi, pasikapstysi darže – ir pragyvenimas bus lengvesnis. Ir vaikai, augdami arčiau gamtos ir maitinami ekologiškai, bus sveikesni. Bet tam reikia, kad ir kaime ar bent artimiausiame miestelyje būtų mokykla.
Ir čia svarbiausią vaidmenį turėtų suvaidinti vaikus auginantys tėvai. Jų vaikai kaip ir visi Lietuvos piliečiai turi teisę į mokslą ir mokyklą arčiau namų. Neužtenka pakalbėti rajono Tarybos posėdyje arba parašyti raštą Prezidentui, Švietimo ministrei ar Seimo pirmininkui. Per dieną jie perverčia šimtus raštų. Raštai jų jau nebeveikia.
Nebeveikia ir pavienis žmogus kad ir su skaudžiausia savo problema. Veikia tik didžiulė masė, parodanti savo jėgą.
Lietuvaičiai surengė mitingą prieš nekilnojamojo turto mokestį – ir valdžia bent tam kartui atsitraukė.
Ūkininkai suvažiavo į sostinę savo galingais traktoriais – parodė jėgą. Ir atstovėjo savo interesus. Valdžia pamatė, kad kaimo žmogus ne koks nupiepęs pijokėlis kaip dažnai bandoma piešti, o protingas, kultūringas, inteligentiškas, kompetentigas ir pasiturintis žmogus.
Mokytojai prie vienos valdžios lipo pro Švietimo ministerijos langus, kurį laiką pagyveno ministerijoje ir buvo išgirstas jų balsas.
Kad išsikovotų dar daugiau teisių ir atlygio prie kitos valdžios pėsti su mokiniais ir jų tėvais žygiavo į Vilnių. Ir pasiekė kad būtų patenkinta bent dalis jų reikalavimų.
Gal vertėtų pakovoti ir dėl savo darboviečių, kad jos kuo ilgiau išliktų? Nes jeigu tokiu greičiu bus naikinamos mokyklos, greitai nebeliks gimnazijos ir Kelmėje ar kitų rajonų centruose.
Vartau seną 2013 metų telefonų knygelę. Suskaičiuoju Kelmės rajono mokyklas. Jų buvo dar 27. Žinoma, kokiais 1990 – aisiais buvo dar gerokai daugiau. Ateinantį rugsėjį jų liks tik 11. Per dvylika metų dingo 16 mokyklų!
Mokyklų uždarymas kartais teisinamas ne tik mokinių, bet ir mokytojų trūkumu. Galbūt kai kurių dalykų mokytojų ir trūksta. Bet kodėl tuomet, uždarius mokyklą, mokytojai priversti įsidarbinti Šiaulių plastmasės gamykloje, važiuoti Vokietijon prižiūrėti senukų arba dirbti statybose užsienyje?
Tai balnokit, ponas Marijau, žemaitukus ir jokite į sostinę daryti tvarką. Apginkite bent Žemaitiją kaip Žemaičių partijos narys.
Vieni jokite Žemaitukais. Kiti važiuokite traktoriais. Ar nederėtų tiems patiems ūkininkams pakovoti ir už mokyklas, kuriose mokysis jų pačių vaikai? O gal jie savo atžalas veš į kokį sostinės licėjų?
Eikite į sostinę pėsti. Arba suvažiuokite autobusais ir surenkite mitingą. Susivienykite ir pasakykite valdžiai, kas jums rūpi. Gal išgirs, kai išrėšite tiesą į akis? Gal galvose nustos ūžti tankai, ir smegenys pagaliau suvoks paprastą, elementarų eilinio žmogaus norą gyventi oriai.
