
Naujausios
1995-2018 metais iš naujųjų ES narių atsilikimą pagal BVP vienam gyventojui nuo ES vidurkio labiausiai sumažino Lietuva, antroje vietoje - Estija, trečioje - Latvija. Lietuvos banko Ekonomikos ir finansinio stabilumo tarnybos direktorius Gediminas Šimkus sako, kad Lietuva pademonstravo įspūdingus rezultatus.
„Lietuva išaugo vidutinių pajamų spąstų marškinėlius ir yra priskiriama aukštų pajamų grupei“, - teigė G.Šimkus.
Pasak Ekonomikos ir finansinio stabilumo tarnybos direktoriaus, sėkmingą Lietuvos ekonomikos raidą lėmė aukšta žmogiškųjų išteklių kokybė, stojimai į tarptautines organizacijas, konkurencingumas, augęs ekonomikos tvarumas.
Vis dėlto, pasak G.Šimkaus, buvo veiksnių, kurie lėtino Lietuvos ekonomikos raidą.
„Lietuvos eksporte aukštos pridėtinės vertės prekių dalis nėra didelė, švietimo sistemoje turime iššūkių, žmogiškųjų išteklių kokybė gerėja pakankamai lėtai. Tai turi įtakos, kad lėčiau nei kitos šalys perėmėme žinias, gerąją praktiką, naujas technologijas.“
––-
Interviu su ekonomistu, Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataru Audriumi RUDŽIU:
– Lietuvoje nuolat kalbama, kad ekonomika auga, BVP auga, tačiau didelė dalis žmonių kaip skurdo, taip skursta. Kodėl?
– Dėl gobšumo. Gobšumo tų, kurie valdo Lietuvos turtą, organizuoja gamybą bei prekybą. Kitaip tariant, nuo kapitalo atstovų gobšumo. Turėkime mintyje: jei Lietuva jau pasiekė 81 proc. ES darbo našumo, rezultatyvumo, BVP vidurkio, o atlyginimai tesiekia apie 40 proc. ES vidurkio, reiškia tas maždaug 41 procento skirtumas ir yra atsakymas. Pelno grąža apie 40 proc. didesnė nei vidutiniškai Europoje, dėl to mūsų žmonės, kurie gyvena iš savo algos, gyvena gerokai blogiau.
– Net jei pagal BVP pasivysime ES vidurkį, negalime tikėtis, kad paprastų žmonių gyvenimas pagerės ar net gyvensime kaip vidutiniai europiečiai?
– Galime tikėtis. Tereikia rinkimuose išrinkti tokias politines jėgas, kurios turėtų valią vykdyti didesnę BVP perskirstymo politiką. Deja, pas mus politinė valia nukreipiama priešinga linkme: stengiamasi, kad kuo mažiau nukentėtų iš pelno gyvenantys subjektai.
– Anksčiau būdavo galima suprasti, kodėl politikai nenori pyktis su kapitalo atstovais: jie galėdavo oficialiai, legaliai finansiškai remti partijas. Dabar tai uždrausta...
– Negi jūs tikrai tikite, kad visokie rusteikos, mockai neinvestuoja į politiką? Investuoja. Galbūt ne tokiais būdais, galbūt nebūtinai pinigais, o nauda, kurią gauna politiniai veikėjai. Nauda juk gali būti įvairi.
– Kokia išeitis? Kaip pasiekti, kad imtume vytis europiečius ne tik sausa statistika?
– Visų pirma, teisingesniu perskirstymu tarp kapitalo ir dirbančiųjų. Kitaip sakant, reikia pertvarkyti mokesčių sistemą. Dabar labai populiarūs visokie susitarimai – dėl gynybos finansavimo ir panašiai. Lygiai taip pat galima būtų pasirašyti susitarimą tarp valstybės, darbuotojų ir kapitalo dėl darbo apmokėjimo lygio kėlimą. Pavyzdžiui, jei kokioje nors šakoje Lietuvos darbo našumas siekia 80 proc. ES lygio, o algos tesiekia 45 proc. vidurkio, galima sutarti: jei per tam tikrą laiką algos nepasieks 80 proc. vidurkio, įvedamas specialus mokestis, kuris, pavyzdžiui, siekia 10 proc. įmonės apyvartos. Į biudžetą. Tada verslas žinotų, kad žymiai naudingiau kelti algas negu šiaip sau atiduoti pinigus valstybei.
Arba galima didelius pelnus gaunančius, bet mažas algas mokančius subjektus atriboti nuo viešųjų pirkimų. Instrumentų yra ne vienas, tereikia politinės valios.
Dabar madinga sakyti, kad yra blogai, kai algų didėjimas viršija darbo našumo didėjimą, nes mažėja konkurencingumas. Nieko panašaus. Konkurencingumas mažėja, kai kapitalas nori išlaikyti ankstesnį savo pajamų ir algų santykį. Jei kapitalas daugiau savo pelno skirtų algoms, iš to sektų daugybė dalykų: biudžetas gautų daugiau pajamų, socialinio draudimo fondas gautų daugiau pinigų. Reiškia, atsirastų šaltiniai pensijoms, pašalpoms, švietimui, sveikatos apsaugai, keliams ir t.t. O tai savo ruožtu visada iššaukia didesnį darbo vietų skaičių, nes atsiranda daugiau darbo visiems: pradedant nuo batsiuvių, nes pensininkai gauna pinigų susiremontuoti batus, iki ištaigingų restoranų, nes žmonės gali sau leisti į juos eiti. Tai būtų ekonomikos skatinimas.
– Prezidentas Gitanas Nausėda ne kartą užsiminė apie būtinybę kurti gerovės valstybę. Be to, ką jūs išvardinote, ji įmanoma?
– Be abejo, kad neįmanoma. Manau, prezidentas taip pasakė tik todėl, kad to reikia, tačiau nesu įsitikinęs, kad jis gali inicijuoti šiuos dalykus, apie kuriuos kalbu. Nes tai būtų esminis kapitalo interesų pažeidimas ir kiltų didžiulis pasipriešinimas. Tačiau jei prezidentas paragintų per kitus rinkimus rinkti tik tas partijas, kurios įsipareigoja tobulinti perskirstymą visomis ES leidžiamomis priemonėmis (nes galimos ne visos, muitų juk nepadidinsi), tai jau būtų didžiulis žingsnis į priekį.