Naujausios
Baigėsi blizgios Kalėdos. Išdalytos kai kam reikalingos, kai kam visiškai nereikalingos dovanos, kainavusios ne tik pinigus, bet ir parduotuvių maišalynėje praleistas valandas.
Nukraustyti nuo silkių ir mišrainių lūžę stalai. Nesuvalgytas maistas išmestas į šiukšlių konteinerius. Nuimtos baltos staltiesės – šventės simbolis.
Tik lemputėmis ir blizgučiais spindinčios eglutės dar primena gerokai iš anksto pagimdytas, bet iki šiol nesibaigusias šventes ir kantriai laukia Trijų Karalių.
Stovime prie Naujųjų Metų slenksčio. Tą slenkstį netrukus peržengs 2026-ieji. Nepriklausomai nuo to laukiame jų ar nelaukiame. Turime naujų vilčių ar tik apgailestavimą, kad dar vieneriais metais tapsime vyresni ir dar žingsniu priartėsime prie nebūties...
Viskas ateina ir praeina. Net ir gyvenimas. Toks šuoliais lyg ugninis žirgas lekiančio laiko dėsnis.
Mūsų misija tik viena – atsirinkti, kur ir kiek dėti savo laiko. Kam jį skirti, su kuo praleisti. Kiek minučių ar valandų pabūti tik su savimi, atsiribojus nuo kartais savo, bet kartais visiškai svetimo pasaulio šurmulio. Kad išgirstume save. Kad suprastume, ko mums iš tikrųjų reikia ir ko nereikia.
Kai sureikšminame beverčius dalykus, vienintelis mums duotas laikas praranda prasmę. Ir tuščiai nusineša dalelę mums skirto vienintelio gyvenimo.
Tuščiai pirktą nesuvalgytą maistą galima perdirbti, išgelbstint bent dalelę jo vertės. Iššvaistyto laiko neperdirbsi, nesugrąžinsi ir nesugausi. Neišgelbėsi nė minutės iš tuščiai praleistų valandų.
Ne vienas šios planetos žmogus, baigiantis metams, atlieka savotišką savo nuveiktų darbų ir jiems išleisto laiko auditą. Kitiems metams pasižada daugiau ir geriau. Bet dažniausia atsitinka taip kaip visada. Trūksta valios. Kalta aplinka. Nepalankiai susiklosto aplinkybės.
Nors užtektų įjungti atbulinį bėgį, trumpam sustoti ir suklusti, nes jautriausioji mūsų būties dalis nori kažką pasakyti. Tik per nuolatinį buvimą minioje jos negirdime. Mūsų poreikiai susimaišo su minios poreikiais nuolat lėkti neiškrentant iš kolonos. Antraip atrodysi silpnas, kitoks nei visi. Iškrisi iš aktualios kasdienybės konteksto. Nepasieksi aukštai iškeltos pragyvenimo ir gyvenimo kartelės, nors ji tau gal iš tiesų – per aukšta.
Nuo siekimo to, ko nepasieksi, atsiranda nuovargis, kuris nurašomas darbui, nors iš tiesų atsiranda ne nuo darbo, o nuo nervinančio, neprasmingo laiko švaistymo stovint automobilių spūstyse, prisitaikant prie minios, kurioje iš tiesų esi svetimas, prie keistų ir dar vis keistėjančių tradicijų. Ypač jei dar turi jėgų mąstyti.
Kai kurie žmonės, išdrįsę atsijungti nuo minios, pasitraukia į kaimus, vienkiemius, mažus miestelius. Ten laikas užsibūna ilgiau, slenka lėčiau, o gal tiesiog neprapuola, nes savo būties neišdaliji miniai. Minia neišsiurbia tavo energijos.
Ten parkelyje gali vaikščioti visiškai vienas. Ten gali apkabinti ir pakalbinti medžius. Gali bristi per žolę arba per sniegą. Iš žemės pasisemti gyvasties syvų. Atrasti versmių kūrybai. Laiko užtenka ne tik atlikti būtiniesiems darbams, bet ir numigti pokaičio. Ir tampi labiau matomas pats sau. Labiau pats sau suprantamas. Gyvenantis labiau pats sau.
Nuo miesto minios atsiskiria tik mažuma. O tie dvasios rojui prilygstantys atokūs kaimai ir miesteliai vis labiau tuštėja.
Žmonės renkasi paskęsti miesto minioje, jo siūlomoje patogioje infrastruktūroje. Pramogose. Kultūros renginiuose. Gero darbo ir pakankamo uždarbio privalumuose.
Kaimas ir miestelis – ne prestižas. Nuolat akcentuojama, kad ten gyvena menkesnio išsilavinimo, mažesnes pajamas gaunantys ir apskritai negudrūs, neapsukrūs lietuviai, daugelį dalykų matantys tik per televizorių. Beje, ir ne tokie protingi rinkėjai. O kas šiais laikais norėtų pasirodyti neprotingu, nepakankamu, kaimiečiu, runkeliu ar susitapatinti su kokiais nors kitokiais neigiamais epitetais apibūdinamu subjektu, patenkančiu į užribį?
Gal tik patys drąsiausieji ir protingiausieji, kuriems nėra svarbu, ką apie juos mano ir sako kiti. Nes jie žino tikrąją savo žmogiškąją vertę, kurios nereikia ir nėra reikalo kam nors įrodinėti.
Tie, kurie nenori prasmegti minioje. Kurie nepaskęsta svetimose mintyse ir nuostatose net minioje būdami. Nes yra įsisąmoninę vieną dalyką: susitapatinęs su minia žmogus praranda savastį. Minioje linguoji pagal užsakyto vėjo kryptį. Su visais kartu kaip išprotėjęs klyki, spiegi, švilpi. Darai tai, ką daro visi. Pasiduodi bendrai nuotaikai. Apšiukšlini savo sielą svetimu triukšmu.
Pabuvęs gaivališkoje minioje oriu individu iš jos neišeisi. Arba išeisi supančiotas svetimų minčių, svetimų gyvenimų, svetimų abejonių, svetimų, galbūt kažkam, bet ne tau svarbių problemų. Ir dar ilgai, o gal ir visą likusį tau duotą laiką ausyse skambės minios gaudesys. Ar visa tai verta tavo laiko ir tavo gyvenimo?
Ateina Naujieji. Jie atvers naują mūsų gyvenimo knygos puslapį, paženklintą 2026-aisiais. Už dar vieną naują mūsų gyvenimo etapą pakelsime simbolines taures. Kas su brangiausiais žmonėmis. Kas su nepažįstamųjų minia kur nors miesto aikštėje.
Ar skanausime gyvenimą po truputį, atsirinkdami tai, kas mums brangu ir svarbu? Ar džiaugsimės kiekviena mums duoto gyvenimo akimirka? Ar taupysime likimo mums skirtą laiką?
Ar gersime paskubomis, dideliais gurkšniais, kad suspėtume su visais, kad nepavėluotume į naują minios ištaisytą puotą. Ir nejučiomis lyg nuodą nurysime minioje susikaupusį kartėlį?