Naujausios
Artėjant rugsėjo pirmajai, kai mokyklų duris pravers tūkstančiai mūsų vaikų ir anūkų, socialiniuose tinkluose užvirė diskusija, ar didžiajai visuomenės daliai tokią svarbią Mokslo ir žinių dieną reikia mokytojams nešti gėlių. Esą tie vaikai, nešantys už save didesnius kardelius, primena sovietmetį.
Tokia diskusija glumina. Taip, sovietiniais laikais mokyklą baigusi mano karta sveikindavo mokytojus ne tik su rugsėjo pirmąja, bet ir kitomis progomis. Taip, rugsėjo pirmąją nešdavome į mokyklą kardelius, nes jie augdavo mūsų darželiuose. Nes tėvai buvo įdiegę pagarbą mokytojui. O mes ir tėvus, ir mokytojus laikėme autoritetais.
Bet, pasirodo, šiandieninėje, nesovietinėje visuomenėje pagarba tėvams, mokytojui ar kuriam nors kitos profesijos atstovui gali būti ir nepriimtina, tapti tiesiog atgyvena.
Pagarba šiuo metu, apskritai, devalvuota. Nebeliko pagarbos nei amžiui, nei išminčiai, nei mokslui, nei pasiekimams, nei darbui.
Tik begalinis dėmesys ir susižavėjimas influenceriais, susižeriančiais milijonus iš mūsų kvailumo ir šimtatūkstantines minias stovinčių žiūrovų renkančiais pusiau talentingais šou verslo atstovais. Jie – autoritetas numeris pirmas. Įkvepiantis pavyzdys, vertas nesibaigiančio žiniasklaidos ir socialinių tinklų dėmesio.
O diskusija apie turgelyje eurą, o „Maximoje“ 19 centų kainuojantį kardelį rodo siekį atpratinti ir nuo pagarbos mokytojui, kuris neįdomus, nes penkias dienas per savaitę už vidutinį atlyginimą vargsta su išlepintais, savo teises žinančiais, bet apie pareigą nieko negirdėjusiais mūsų vaikais, išradingiausiais būdais stengdamasis įpūsti bent minimumą žinių.
Nepasveikinti mokytojo gėlės žiedu su naujųjų mokslo metų pradžia būtų pusė bėdos, jeigu mokinys kasdien žinių nešėjui rodytų pagarbą. Deja, dalis mokinių nei bijo, nei gerbia mokytojų. Neretai čia sąjungininkais ar net inicatoriais tampa ir tėvai. Vieni nesupranta mokytojo svarbos, kiti tokiu būdu demonstruoja aukštesnį savo socialinį statusą, treti stokoja elementarios kultūros, ketvirtiems pasaulio centras yra tik jų vaikas, kaip bepasielgtų jis vistiek teisiausias ir geriausias.
Ar pakankamą pagarbą mokytojui, dėstytojui ir apskritai švietimui rodo valstybė?
Antai liepos mėnesį Karo akademiją baigusius kariūnus S. Daukanto aikštėje pasveikino pats Prezidentas. Geriausiam Jono Žemaičio karo akademijos absolventui Krašto apsaugos ministras įteikė kardą.
Pedagogikos studijas kasmet baigia apie pusantro tūkstančio absolventų. O ar kas nors, be universiteto rektorių, pasveikina būsimuosius mokytojus? Ar surengia iškilmes S. Daukanto aikštėje? Ar įteikia dovanų bent knygą ir tušinuką?
Net visų dalykų vadovėlių pakankamai atspausdinti neįstengiama! Suprask, tegu mokytojas pats ieško informacijos, ruošia medžiagą mokiniams. Tegu atidirba už keliamus atlyginimus.
Į S.Daukanto aikštę pagarbinti nepakviečiami nei būsimieji gydytojai, nors nuolat virkaujame, kad jų labai trūksta. Kasmet vientisąsias šešerių metų trukmės studijas baigia apie puspenkto šimto absolventų, kurie po šių studijų gali dirbti tik Priėmimo – skubios pagalbos skyriuose. Norėdami tapti kardiologais, chirurgais, šeimos gydytojais, neurologais, gastroeneterologais, dermatologais, urologais ar kitų ligų specialistais privalės studijuoti dar trejus ar šešerius metus. Ir nemokamą rezidento vietą ne kiekvienas gaus. Todėl patrauks į užsienį, kur galės studijuoti nemokamai, ir veikiausiai ten pasiliks.
Klausimas, kas pigiau – ar kitoms valstybėms atiduoti jau beveik parengtą gydytoją, ar skirti valstybės finansuojamą vietą rezidentūroje? Ar priimant sprendimus rodoma pakankama pagarba tiems, kurie gelbės mus nuo ligų, metais kitais prailgins mūsų gyvenimą?
Ar ne dėl nepakankamos pagarbos profesijai kasmet mažėja ir katastrofiškai trūksta mokytojų? Šiais mokslo metais palyginti su praėjusiais mūsų vaikus mokys 680 mokytojų mažiau. Pernai jų buvo 32 351, šiemet liko tik 31 671. Daugiau kaip pusė penkiasdešimties metų ir vyresni.
Jeigu mes nepakankamai gerbiame mokytojus, jie nusprendžia gerbti patys save ir atsisako mokytojo darbo arba, baigę studijas, nė nekelia kojos į mokyklą. Randa patrauklesnį pajamų šaltinį.
O mokinių šį rugsėjį į mokyklas ateis 24 377 daugiau. Pernai mokėsi 335 358, šiemet – 358 979.
Paradoksas. Mokinių daugėja. Bet per pastaruosius kelerius metus šalyje nebeliko 17 gimnazijų, 162 pagrindinių mokyklų, 33 pradinių. Tik progimnazijų padaugėjo 26. Savivaldybėms pavaldžių mokyklų sumažėjo 218, valstybinių – trimis. Užtat privačių mokyklų tinklas išaugo net 33.
Lietuva pirmauja Europos sąjungoje žmonių, turinčių aukštąjį išsilavinimą, skaičiumi. Aukštąjį išsilavinimą turi apie 60 proc. Lietuvos gyventojų. ES vidurkis – 40 procentų.
Be to, patenkame į trejetuką tų šalių, kuriose mažiausias mokyklos nebaigusių jaunuolių skaičius – tik 4,6 proc. Kai kitose ES šalyse mokyklos nebaigiančiųjų jaunuolių yra 14 ir daugiau procentų.
Turime pagrindą didžiuotis. Ir didžiausią indėlį tam pasididžiavimui suteikia mokytojas.
Jis, kad ir kokiomis sąlygomis bedirbdamas, geba didžiajai daliai mokinių įkvėpti troškulį žinioms, būtinybę baigti mokyklą ir aukštojo mokslo siekį? Jis studijoms parengia būsimus karo akademijos studentus, būsimus gydytojus, teisininkus, psichologus, mokslininkus, galiausiai žmogiškus žmones, jeigu tą daryti leidžia tėvai ir aplinka.
O mes susmulkėjome tiek, kad diskutuojame – vertas ar nevertas mokytojas kardelio žiedo?