Naujausios
Šį tekstą parašyti paskatino Šiaulių dailės galerijoje atidaryta puiki grafikės Elvyros Kairiūkštytės (1950–2006) kūrinių paroda „Sugrįžimas namo“. Jos atidarymo metu Šiaulių rajono savivaldybės vicemeras Mindaugas Sadauskas išsakė viltingą pasižadėjimą, kad Kuršėnuose atsirastų šios talentingos, bet mažiau krašte žinomos menininkės vardo įamžinimas. Ir parodos metu man galvon šovė mintis, kurią šiandien įvardiju ir sufleruoju, kad nėra abejonės, kad ši Kuršėnų erdvių menininkė to nusipelnė – stebina jos kūrybos milžiniškas palikimas – apie 11 tūkstančių piešinių.
Kritikai sutaria, kad E. Kairiūkštytė – viena originaliausių XX a. antrosios pusės Lietuvos grafikos meistrių, kurios kūryba išsiskiria giluminiu simbolizmu, mitologinėmis sąsajomis (bibliniai, pagoniški motyvai), dvasine įtaiga.
Nežinau, pasmerksit mane ar ne, bet kaskart važiuodamas ar vaikščiodamas po Kuršėnus, pajuntu, kad galvoje kirba mintis, ar čia viskas gerai, kad laisvoje Lietuvoje, kai atsisakome sovietinių gatvių pavadinimų, vyksta vadinamasis desovietizacijos procesas, „iškolchozinimas“, Kuršėnuose tebėra Ivano Mičiurino (Ivan Mičiurin) gatvė. Komunistinių veikėjų pavadinimus ištvojome, o čia Ivano Mičiurino gatvė...
Puikiai prisimenu šį rusų sodo augalų selekcininką, naujų vaismedžių išvedėją iš mokyklos laikų pamokų. Kad paneigčiau savo abejones, pasitelkiau autoritetą profesorių Viktorą Pranckietį, kuris šį asmenį pristato Lietuvos enciklopedijose: „Mičiurin Ivan (rus. Иван Мичурин), g. 1855 10 27 Veršina (Riazanės sr.), mirė 1935 06 07 Kozlov (dab. Mičiurinsk), rusų sodo augalų selekcininkas. Sąjunginės žemės ūkio mokslų akademijos akademikas ir SSRS mokslų akademijos garbės akademikas (1935). (...) Svarbiausi I. Mičiurino ištirti klausimai: tarprūšinė ir tolimoji hibridizacija, hibridų auginimo metodai, dominavimo reguliavimas, mentoriaus metodas, sėjinukų vertinimas ir atranka, selekcijos proceso spartinimas. Paskelbė daug straipsnių augalų selekcijos, sodininkystės klausimais. Sukūrė apie 300 naujų augalų (daugiausia vaismedžių ir uogakrūmių) veislių“.
Kadangi informacijos šaltinis senokas, pasitikrinau ir pakalbinau šiaulietę prof. Vidą Motiekaitytę bei V. Pranckiečio auklėtinį, žinomą Pakruojo krašto žemės ūkio specialistą Juozą Pupinį, kurie irgi nieko blogo nepasakė apie I. Mičiuriną. Priešingai negu apie Trofimą Lysenką, rusų pseudomokslininką, kuris, prisidengęs I. Mičiurino atradimais, skelbė savo absurdiškas, išgalvotas idėjas ir „atradimus“.
Bet ar to pakanka, kad laisvos Lietuvos laisvose galvose ir gatvių pavadinimuose skambėtų šis vardas? Taigi keisti ar ne I. Mičiurino gatvę Kuršėnuose?
Viena vertus, Kuršėnai – ne tik puodžių karalių, bet ir žemdirbių, ūkininkų kraštas. Kaip yra kitur Lietuvoje? Štai Vilniuje I. Mičiurino gatvės pavadinimas pakeistas į Sėlių; Marijampolėje 1949 m. atsiradusi I. Mičiurino gatvė 1991 m. pervadinta J. Kiščiūno vardu, o kaimynystėje – Vilkaviškio r. Kybartuose – tas pavadinimas, regis, išlikęs iki šių dienų.
Literatūroje paieškojęs suradau faktų ir apie kolūkių pavadinimų tendencijas sovietmečiu. 1973 metų „Kultūros baruose” Mečislovas Treinys rašo, kad iš 1340 tuo laiku veikusių kolūkių „36 respublikos kolūkiai turi Lenino vardą, 21 kolūkis pavadintas M. Melnikaitės, 14 – Mičiurino, po 13 – Janonio ir Ždanovo, po 2 – K. Poželos ir Černiachovskio“. Tuometinės nuostatos ir deologizacija akivaizdūs.
Visiškai pritariu Šiaulių dailės galerijos direktorės Ernestos Šimkienės atidarymo dieną pasakytiems žodžiams, kad ši paroda – ne tik meninis įvykis, bet ir simbolinis Elvyros Kairiūkštytės sugrįžimas į gimtuosius kraštus: „Turime nuostabios menininkės Elvyros Kairiūkštytės parodą, susijusią su Šiaulių rajonu. Ši paroda – tarsi Elvyros sugrįžimas į gimtuosius Kuršėnus. Tai kūriniai, tapę grafikos klasika“.
Taigi Šiaulių savivaldybės valdžiai, Kuršėnų seniūnijai sufleruoju ne tik aš, bet ir galerijos direktorė Ernesta, Šiaulių rajono savivaldybės Vytauto Vitkausko viešoji biblioteka, parengusi ir įgyvendinanti projektą „360º galerija Elvė sugrįžta namo“, kurio turinys labai platus: parengtas ir išleistas kokybiškas parodos katalogas, sukurta virtuali galerija, o lapkritį Kuršėnuose sužibs šviečiančių kubų galerija su grafikės kūriniais.
Advokatų ir suflerių – ne vienas ir ne du. Juoba kad ir vicemeras M. Sadauskas išsakė viešai pažadą, kad įvyktų tas kraštietės Elvyros Kairiūkštytės simbolinis „sugrįžimas namo“. To visų pirma reikia jaunajai kartai, kad ji nuosekliai eitų krašto Praeities-Dabarties keliu.
Lauksime diskusijų tęsinio: Ivan Mičiurin ar Elvyra Kairiūkštytė Kuršėnuose?
–-
P. S. Kuršėnų seniūnijai. Jei pritrūks argumentų ir valios keisti gatvės pavadinimą, tai bent jau ištaisykite klaidą, rašyti reikia – ne Mičiūrino, o Mičiurino.