
Naujausios
Kai žmogus dar logiškai protauja, skaito laikraščius, kur nuolat primenama, kad policijos pareigūnai neskambina įstatymo pažeidėjų artimiesiems ir nereikalauja pinigų, jis nesunkiai identifikuoja sukčių.
Su logišku mąstymu nesusipykęs pensininkas taip pat suvoks, kad niekas iš valdininkų nevaikšto po senukų namus, siūlydamas kompensacijas už malkas arba "surašinėdamas" jo turimų banknotų numerius.
Mažų mažiausia ką galite padaryti, tai nenukentėti nuo sukčiaus. O antai vieno Tytuvėnų seniūnijos kaimo gyventojai patys sulaikė pinigų atėjusį sukčių pasiuntinuką, nes anūkas, kuris tariamai turėjo padaryti avariją, tuo metu kaip tik buvo namuose.
Jeigu vis dėlto nukentėjote, galite kaltinti savo naivumą ir patiklumą.
Bet ką kaltinti, kai iš visos širdies trokšti padėti draugui, geram pažįstamam? Paskolini jam pinigų, kad išspręstų savo problemas, o jis skolos neatiduoda ir dar neigia, kad skolinosi. Per gerą savo širdį?
Taip nutiko vienai kelmiškei, paskolinusiai keletą tūkstančių menkai pažįstamai moteriai. Nenorėjo skolinti. Patarė eiti į banką. Tačiau skolininkė verkdama aiškino, jog banke daug formalumų. O pinigų reikia čia ir dabar. Jei negaus iki pirmadienio tų kelių tūkstančių, bus blogai jos sūnui. Po mėnesio, kai viskas susitvarkys, grąžinsianti skolą.
Praėjo treji metai, o skola taip ir liko negrąžinta. Skolintoja kreipėsi į policiją. Skolininkė aiškina skolą atidavusi dalimis. Įdomus žaidimas? Sutaupo žmogus kelis tūkstančius, paskolina kokiam bėdžiui. Tas atidavinėja po šimtą eurų. Skolintojas ir vėl iš naujo taupo kelerius metus, kol sutaupo paskolintus tūkstančius. Nelogiška ar ne? Bet ir nebaudžiama.
Kaip sakoma, meluoju – save vaduoju. Tik gaila, kad tai ne vien melas. Tai melu apvilkta vagystė. Jei pavogtum kelis tūkstančius, pasodintų už grotų. O jei pasiskolini ir neatiduodi – anokia čia nuodėmė...
Į teisėtvarkos institucijas dėl šios problemos kreipiasi vis daugiau žmonių. Jų istorijos rodo, jog plinta visiškai naujas, sunkiai atpažįstamas sukčiavimo virusas – pasiskolinti ir negrąžinti skolos.
Kai kurios skolos siekia net po keliasdešimt tūkstančių. Antai iš vienos taupios kelmiškės keliasdešimt tūkstančių pasiskolino draugės dukra. Draugė atrodė tokia inteligentiška ir teisinga, dirbo atsakingą darbą. Bet, kai jos dukra negrąžino skolos, skolintojai ji pareiškė, jog nenori į iškilusį konfliktą kištis. Vargais negalais skolintoja atgavo pusę skolos, kitą dalį sunkiai sutaupytų pinigų teko nurašyti į nuostolius. Nurašyti ir praverktas naktis, nemalonią savijautą, kai reikėjo nuolat maldauti savo paskolintų pinigų.
Įmonės ima iš parduotuvių prekes, bet neapmoka sąskaitų. Pasitaiko, kad ir parduotuvės nesumoka už prekes gamintojams. Gamintojai nesumoka už žaliavas jų tiekėjams. Skolų ir skolininkų grandinę galėtum vardinti ir vardinti.
Skoliniesi svetimus pinigus, o atiduoti reikia savus.
Nors skolintis nėra nusikaltimas, bet juridinių asmenų santykiuose dominuoja juridinis aspektas. Net bankrutavus įmonei, sudaromos kreditorių eilės. Nedaug vilties, kad atgausi skolą. Bet jos bent trupinys yra.
Daug blogiau su asmeniniais žmonių tarpusavio santykiais. Skolintojas kartais sukrapšto visas savo santaupas. Gyvena taupiai, kukliai, neretai skriausdamas save. Tuo tarpu skolininkas važinėja prabangiais automobiliais, rengiasi prašmatnius ofisus ir tyčiojasi iš savo geradario.
"Skola – ne rona, neužgis," – sakydavo mūsų tėvai ir seneliai. Nūnai atsirado kitas posakis: "Skoliniesi svetimus pinigus, o atiduoti reikia savus." Posakis, kurį gali suprasti dvejopai: kaip perspėjimą nesiskolinti arba kaip pateisinimą, jei negrąžinsi skolos.
Juk svetimų pinigų išties mažiau gaila negu savų, sunkiai uždirbtų. Todėl nieko nereiškia pasitaškyti prabangoje, ypač jeigu nė negalvoji skolos atiduoti.
Buvo bumas, kai jauni žmonės skolinosi iš bankų neprotingai dideles sumas. Kai kurie išmintingai panaudojo, kai kurie tiesiog ištaškė prabangai. O kai reikėjo skolą grąžinti, ne vienas nėrėsi virvę ant kaklo. Žinoma, tuomet turėjo reikalų su bankais. Bankai – galinga mašina, netikinti skolininkų ašaromis.
Bėdžius ar tokiais apsimetančius sušelpiantys žmonės – ne robotai. Turi jausmus. Pagaili skolininkų. Deja, šie negaili savo geradarių. Kartais mėgaujasi, kai skolintojai su ašaromis prašo grąžinti skolą. Jaučiasi padėties šeimininkai. Su keletu tokių teko akis į akį susidurti.
Koks skolinimo istorijų moralas? Negailėti? Neskolinti? Nepasitikėti pažadais? Bet pasaulis juk ir taip ganėtinai atšiaurus ir negailestingas. Kaip gyventume, jeigu, ištikus bėdai, negalėtum turėti net vilties, jog kas nors išties tau pagalbos ranką?
Ir ištiesiančių ranką tikrai mažės. Nes kartu su prarastais pinigais prarandamas ir pasitikėjimas žmonėmis. Tai, ko gero, sunkiausia netektis. Sunkesnė tik artimo žmogaus mirtis.
Visos blogai besibaigiančios skolinimo istorijos – panašios. Ir jų baigtis vienodai skaudi. Bet kartais esti ir komiškų, tiesiog į jokius padorumo ar logikos rėmus netelpančių. Kai viena skolintoja paprašė kaimyno grąžinti smarkiai uždelstą skolą, nes reikia į mokslus išleisti studentus vaikus, jis atrėžė: "Ne aš tau tų vaikų pridirbau."
Štai taip. Labai aiški formulė. Skolindamas savo pinigus tarsi prisiimi skolininko bėdą, atsakomybę už tolesnius jo veiksmus. Visai kaip bėdų turguje. Nusipirkai svetimą bėdą – tai ir turėk.
Ir nelabai kam svarbu, jog kasdien lyg kokie smurtautojai artimoje aplinkoje mes mušame tarpusavio pasitikėjimą. Jis išeis. Ir prireiks daug metų, turės užaugti kelios naujos kartos, kol pagaliau, pasikeitus bendravimo normoms, sugrįš...