Naujausios
Rytą atsiverčiu Feisbuką. Pats pirmas tekstas – restoranų, kavinių ir valgyklų žinovo „opusas“, pailiustruotas ne patiekalais, o juodai baltomis sovietmečio nuotraukomis. Pilnas paniekos, pagiežos ir neapykantos vyresnio amžiaus moterims, kurios gražiai prisimena savo jaunystę. Mat, vartyti jaunystės albumus ir prisiminti gerus dalykus jos neturi teisės. Nes buvo sovietiniai laikai, ir nieko gero nė gražaus tais laikais negalėjo būti. Jos tiesiog meluoja, išsigalvoja praeitį!
Ne tik nuotraukų koliažu, bet ir rusiškais „vobše“, „padjiezdas“, „abizjanos“ paįvairintas tekstas primena rytinį pagiringo žmogaus išsivėmimą ant Lietuvos. Kitaip neįmanoma pavadinti!
Ar įmanoma, kad sveiko proto, liberalaus mąstymo, tolerantiškas šių laikų žmogus, save laikantis rašytoju, galbūt baigęs ir kokius nors aukštuosius mokslus leistų sau švaistytis vulgarybėmis, svetimybėmis, keiksmažodžiais ir šitaip tyčiotis iš vyresniosios kartos žmonių, lieti tokią baisią neapykantą?
„Pagiežingos abizjanų flomasteriu nupieštais antakiais makaulės“, „vaikščiojančios votys“, „nelaimingų snukių išraiškos“, „bobos“, „susuktos gyvatės“, „dejuojančios avarijos“, „susiraukusios kaip senos kriaušės“, „nuodingos raukšlėtos angys“, „toksinės reptilijos“, „senos iškvaišusios beprotės“, „tuščios puodynės“, smirdinčios gerklės, išpuvusiais ir auksiniais dantimis“, „glušės“ ir tt. ir tt.
Kadangi šviesiai prisimenu, savo kad ir ne tokią puikią kaip šiandieninių jaunuolių jaunystę, kadangi turiu juodai baltų ir spalvotų dar nesuskaitmenintų nuotraukų, kurias laikau albumuose, tik vis dar nėra laiko jomis grožėtis, turėčiau save priskirti toms rašeivos iškoneveiktoms beždžionėms (abizjanoms).
Tik nesipaišau flomasteriu antakių, nesijaučiu vaikščiojančia votimi, nuodinga angimi ar toksine reptilija, nes niekam nekenkiu. Kaip ir kiekvienas kultūringas žmogus elgiuosi taip, kad mano laisvės ribos nekliudytų kito žmogaus laisvės ribų. Nesu nei glušė, nei beprotė. Ir dantimis dar kol kas pasirūpinu. Tad niekaip negaliu priimti pono rašytojo epitetų mano laikmečio moterims, kurioms jis, regis, jaučia patologinę neapykantą ir pasišlykštėjimą.
O kad šviesiai prisimenu praeitį – tai ne to ponulio rašytojo reikalas. Ne jam mane ir kitas mano bendraamžes, ar vyresnes ir jaunesnes moteris teisti ir nurodinėti, ką ir kaip mes turime prisiminti, kokius daiktus saugoti ir kokių atsikratyti. Juk po galais tai mūsų, o ne kažkokių pakalninių gyvenimai!
Kaip žurnalistė esu kalbinusi ne vieną savo jaunystę į pavojus stačiusią partizanų ryšininkę, tremtinį, lageriuose kalėjusį, KGB rūsiuose kankintą žmogų. Net jie iš sudėtingų, net pavojingų savo jaunystės laikų prisiminė daug šviesių akimirkų. Daugelį absurdiškų situacijų gebėjo pateikti su humoru. Nes tai irgi buvo jų jaunystė ir jų gyvenimai, į kuriuos net ir beviltiškiausiomis akimirkomis jie stengėsi įnešti šviesos.
Kai kurie jų dar ir šiandien gyvena. Galbūt sėdi, kaip tas „opuso“ autorius rašo, „prie padjiezdų“ ant suolelio. Gal ir išmaniuosius telefonus turi, kuriuose irgi „išmeta“ to tinklaraštininko straipsnius?
Kaip jaustis jiems, jaunystę atidavusiems kovoms už laisvę, gaunant iš jiems į sūnus tinkančio sumitusio penkiasdešimtmečio tokius epitetus ir apibūdinimus?
Maža to, tas neribota žodžio laisve besinaudojantis „saliamonas“ tikina, jog vyresniajai kartai nereikėtų leisti net balsuoti. „...surauktos baidyklės eina į apylinkes, balsuoja, ir mes turim valdžią, kuri tų puspročių yra išrinkta.“, „Senos, iškvaišusios beprotės prileidžiamos rinkti mums valdžią, nors jos turi būti palatose arba bent jau vaikščioti parke po priežiūra.“
Anot rašytojo, ir kuklios pensijos, kurias gauna Lietuvos moterys, „yra daugiau negu jos nusipelnė savo blogu darbu beprasmėse įmonėse gamindamos nereikalingą šūdą.“
Beje, sekmadienio rytą į feisbuką įmestame savo „pamoksle“ tinklaraštininkas vyresnio amžiaus žmones dar ir išrūšiuoja. Esą yra vyresnio amžiaus žmonių, kurie protingi, išmintingi ir linksmi, kurie džiaugiasi laisve, galimybėmis, skaito, vaikšto į parodas, teatrus, keliauja, atostogauja.
Išeitų, jog tik tie keliaujantys, atostogaujantys ir linksmi verti pensijų, pagarbos ir teisės rinkti valdžią. O tie, kurie neturi galimybių keliauti, atostogauti ar lankyti teatrus ir parodas, ir nėra labai linksmi, nieko neverti. Jie, anot tinklaraštininko, yra „durni, buki, tamsūs. Jie – tik senatvinis šlykštumas.“
Galėtum su tuo tinklaraštiniu smurtautoju diskutuoti, paneiginėti jo teiginius ar pavyzdžiui paklausti, kodėl jo lygio žmonės tokie pasyvūs, kad neišsirenka sau tinkamos valdžios. Juk tų jaunų, protingų, neprisimenančių sovietmečio arba jį prisimenančių tik taip vienpusiškai kaip pats tinklaraštininkas Lietuvoje yra daugiau negu sovietinių bobulyčių.
Bet tai beprasmiška, nes pats tinklaraštininkas bent jau nagrinėjamame tekste (nežinau kaip gyvenime) panašus į paryčiais iš išgertuvių grįžusį sovietinį vyrą, išleidžiantį garą ant savo bobos. Ar su tokiu verta veltis į ginčus?
Galėtum tiesiog neskaityti tokių paistalų, iš kurių tinklaraštininkas, staiga vietoj valgių pradėjęs publikuoti sovietmečio nuotraukas, patarinėti, jog reikia atsikratyti visų sovietmetį menančių daiktų ( jei būtų jo valia, turbūt sunaikintų ir sovietmečiu gyvenusius žmones) ,matyt, pragyvena.
Tačiau iš gausių komentarų gali spręsti, jog tokie tekstai, piktina ir žeidžia daugumą vyresnio amžiaus žmonių, kurie nepelnytai koneveikiami, jiems klijuojami bjaurūs epitetai, menkinamas jų gyvenimas ir darbas.
Galiausiai kategoriškai, visažinio tonu kalbantis tinklaraštininkas klaidina jaunimą, sudarydamas opiniją, jog sovietmečiu gyvenusios žmonių kartos – netikėliai, nieko gero gyvenime nenuveikę, nieko neišmanantys puspročiai. Gal toks ir yra to tinklaraštininko tikslas? Kad jaunimas ignoruotų savo šaknis, neprisimintų tautos istorijos, niekintų savo senelius ir prosenelius? Apskritai, kad nekęstų senų žmonių.
Laisvoje Lietuvoje džiaugiamės žodžio laisve. Puiku, kad galime išsakyti savo mintis ir savo nuomonę. Bet ar tokiuose krūpčioti nuo įžūlumo ir nemandagumo, nuo nevaldomo pykčio ir neapykantos verčiančiuose tekstuose neperžengiamos laisvojo žodžio ribos?
Įvairiuose leidiniuose dirbantys žurnalistai, negiedantys valdžiai ditirambų, kartais už objektyvią kritiką tampomi po teismus, už menkiausias klaideles baudžiami Visuomenės informavimo etikos komisijos ir Žurnalistų etikos inspektoriaus.
O čia dideliu rašytoju save laikantis ypata viešojoje erdvėje gali niekinti net kelias kartas žmonių, kurstyti prieš juos neapykantą – ir nė plaukas nuo galvos nenukrenta. Mat, baidykle, pusprote, angimi, votimi neišvadina konkrečios Onutės, Petrutės, Stasės ar Bronės. Taigi, ir nėra kas pasiskundžia kokiai nors laisvąjį žodį prižiūrinčiai tarnybai.
Tačiau toks net kelių kartų žeminimas ir niekinimas yra pavojingesnis už vieno konkretaus žmogaus, kuris dar gali pakovoti ir apsiginti, pažeminimą.
Mes galime neimti ir nepriimti tų nepagarbių epitetų giliai širdin. Sakyti, jog tai ne apie mus ir ne mums. O į žmogų, kuris spjaudosi ugnimi ir nežabotu pykčiu, dėl galbūt nelabai vykusio savo gyvenimo, žiūrėti kaip į ligonį. Taip kaip jis neadekvačiai žiūri į vyresniosios kartos žmones, turinčius gražių jaunystės prisiminimų.
Bet tokie bjaurastimis, vulgarybėmis ir kitokiais prieskoniais „pagardinti“ rašiniai suponuoja tam tikras tendencijas. Lietuvai jau ir taip būdingas vyresniosios kartos nurašymas anksčiau laiko, nes itin gajus ne išminties ir patirties, bet jaunystės ir grožio kultas.
O pastaruoju metu jau daugelį inteligentų ir žinomų žmonių neramina ypatingai aršus jaunimo ir vyresniųjų kartų priešinimas, sovietmečiu gyvenusius žmones prilyginant vos ne aborigenams.
Bet pagalvokime apie pasekmes. Jeigu jau mes patys taip nepelnytai užsipuolame ir nurašome kelias kartas žmonių, ką apie mus gali manyti kaimyninių, draugiškų ir priešiškų šalių gyventojai ir politikai. Juk ir taip esame neypatingai gerbiami.
Ar tokiuose rašiniuose kaip čia aptartasis nevertėtų įžvelgti neapykantos prieš vyresnio amžiaus žmones kurstymo? Ar žodžio laisvė pateisina tokią baisią nepagarbą ir panieką vyresniosios kartos žmonėms? Ar lygių galimybių kontrolierės neįžvelgia pažeidimo, kai šio vyro tekstuose išimtinai koneveikiamos ir žeminamos tik moterys?
O gal žodžio laisvė kai kuriems turinio kūrėjams yra beribė?