Naujausios
Žemaitijos Labanoras
Vaitaičių giria užima 106 hektarų plotą. Čia auga 100 -150 metų pušys, vietinių vadinamos pušimis – dangoraižiais. Šis miškas pripažintas genetiniu miško pušies draustiniu. Mat, čia auga unikalios genetinės kilmės pušys.
Netoli šio miško Palendrių vienuolynas. Aplinkinių kaimų žmonės čia mėgsta grybauti ir uogauti. Gidai į Vaitaičių girią atveža pasivaikščioti užsienio turistus, kurie nustemba išvydę tiek natūralaus grožio.
Sužavėti medžiais milžinais čia pasivaikščioti ar pasportuoti atvykę žmonės vadina Vaitaičių mišką Žemaitijos Labanoro giria. Kiti vadina miško rojumi, nes, pakėlus akis aukštyn ir pažiūrėjus į dangų remiančias pušų viršūnes, apsisuka galva.
Šį mišką Lietuvai padovanojo netoliese esančiame Gėlučių dvare devynioliktojo amžiaus pabaigoje ir dvidešimtojo pradžioje gyvenęs bajoras Marcijonas Janavičius, turėjęs aukštąjį miškininko išsilavinimą ir visą gyvenimą rūpinęsis mišku, nes tikėjo, jog miškas – Lietuvos stiprybė. Už tai vadintas Žemaitijos miškų patriarchu. Lietuvai jis padovanojo 500 hektarų savo pasodintų miškų. Kalbama, jog jis ir mirė vaikščiodamas po Vaitaičių girią.
Anksčiau šis valstybiniu tapęs miškas priklausė Kelmės girininkijai. Pastaruoju metu priklausomybė pasikeitė. „Žemaitijos Labanoru“ rūpinasi Užvenčio girininkija.
Pušų pjovimas pavadintas miško atnaujinimu
Prieš keletą mėnesių pastebėta, kad šimtametės pušys kertamos. Aplinkinių kaimų bendruomenės ketino ginti viešąjį interesą teisėsaugos institucijose. Situacija susidomėjo viešoji įstaiga „Girių inspekcija“, kurios misija, remiantis Jungtinių Tautų Orhuso konvencija, užtikrinti visuomenės dalyvavimą aplinkosaugos sprendimuose.
Išsiaiškinta, jog šiemet nuspręsta iškirsti pusantro hektaro, kitąmet – dar puspenkto hektaro Vaitaičių girios pušų. Esą Aplinkos ministras siūlo palikti tik 50 brandžių, vertingų medžių vieno hektaro plote. Sprendimas motyvuotas tuo, kad 90 procentų draustinio medelynų sudaro 101–155 metų perbrendusios pušys. Jos užstoja šviesą ir atima erdvę iš jaunų pušelių – miškas neatsikuria.
„Jei miško neatnaujinsime, senstantys medžiai praras gebėjimą daugintis, o kartu nyks ir vertinga genetinė medžiaga“, – aiškina biurokratai.
Todėl ketinta pašalinti perbrendusias reprodukcinės funkcijos neatliekančias pušis. Iš jų sėklų išauginti sodinukus ir suformuoti ilgaamžį mišką, atsparesnį klimato kaitai, ligoms, kenkėjams, audroms.
Esą tai nėra plynų kirtimų projektas. Tik šiai specifinei teritorijai numatyta genetinių išteklių išsaugojimo priemonė.
Valstybės miškas – tai žmonių miškas
Tačiau nei „Girių inspekcijos“ atstovų, nei kitų aktyvių piliečių neįtikino biurokratų argumentai. Jų nuomone, valstybės miškas, tai žmonių miškas. Ir jie privalo šitą nuosavybę ginti.
Girių sergėtojai rinko parašus po peticija, kad būtų sustabdytas Vaitaičių girios kirtimas. Siūlė palaukti naujų, tvaresnių teisės aktų priėmimo ir alternatyvaus girios išsaugojimo plano.
Jų manymu, kirtimai sukelia neatitaisomą riziką prarasti genetinę vertę, o kirtimų tvarka neužtikrina pakankamo medžių skaičiaus genetinei linijai išsaugoti.
Lietuvoje yra tik 112 Valstybinių genetinių draustinių, kurie sudaro tik 0,03 procento visos teritorijos. Todėl aktyvių piliečių nuomone, draustiniams reikia taikyti griežčiausias išsaugojimo praktikas. Pavyzdžiui, Norvegijoje griežtai draudžiama draustiniuose kirsti medžius.
Visuomenininkai nesutinka ir su teiginiu, jog 110 – 120 metų medelynas perbrendęs. „Tokio amžiaus pušiai tai tik paauglystė, – sako vienas iš akcijos iniciatorių, vyresnysis girių inspektorius Marijus Čekavičius. – Pušys gyvena iki 400 metų. Antai Vingio parke auga 250 metų pušis. Tas pats ir Rumšiškėse.“
M. Čekavičiaus nuomone, didžiausią žalą miškams padarė miškų reforma, kai buvo sujungtos urėdijos, iš darbo atleista daugybė girininkų. O šiandieniniai urėdai ir girininkai neaprėpia didžiulių teritorijų, nežino tikrosios situacijos, informaciją semiasi tik iš kompiuterio.
Daug nerimo aplinkinių kaimų bendruomenėms ir girių inspektoriams kelia ir šiandieninis kontekstas, kai daugelis miškų iškertama plynai. O miškai – didžiausias Lietuvos turtas, žemės plaučiai. Medžiai sulaiko vėjus, vėsina orą.
Todėl pareikalauta, jog tie, kurie sprendžia Vaitaičių genetinio draustinio likimą atvažiuotų vieton ir įvertintų situaciją.
Jaunuolynams panaudos apleistus miško plotus
Į susitikimą su girių sergėtojais atvyko Žemės ūkio ministerijos, Miškininkų asociacijos, Valstybinės miškų urėdijos ir Kelmės rajono girininkijų atstovai.
Kelmės girininkas Egidijus Želvys susirinkusiems paaiškino, jog kirtimai Vaitaičių genetiniame pušies draustinyje, kuris anksčiau priklausė Kelmės girininkijai, buvo numatyti norint padaryti daugiau erdvės jaunuolynams. Mat, mažuose plotuose pušaitės sunykdavo.
„Buvome padarę nedidelius „lizdus“ po 30 arų, pusę hektaro. Pasodinome pušaičių. Tačiau aukštos senosios pušys užstoja šviesą. Pušaitės apžėlė žolėmis. Jaunuolynai nyko. Vėliau, pasitarę su kolegomis, iškirtome didesnę stačiakampio formos erdvę aplink tuos lizdus. Pušaitės atsigavo“, – pasakojo girininkas.
Tačiau apžiūrėjus draustinį vietoje, paaiškėjo, jog, ieškant erdvių jaunuolynams, nebūtina kirsti senas šimtametes pušis. Yra avietėmis ir žolėmis apžėlusių jau iškirsto miško ertmių, kurias būtina tvarkyti. Būtent tuos tvarkytinus plotus išmintingiausia būtų apsodinti genetinio draustinio pušų sodinukais, išaugintais iš jų sėklų.
Nuo 1990-ųjų metų atkurta apie 8 hektarai Vaitaičių girios.
