Naujausios
Ant piliakalnių sužibo atminties laužai
Ant Girnikų kalno netoli Kurtuvėnų (Šiaulių raj.) paminėta Baltų vienybės diena. Čia suliepsnojo laužas. Kaip ir ant kitų piliakalnių, menančių čia gyvenusias baltų gentis.
Algimantas BRIKAS
brikas@skrastas.lt
Ant aukščiausio rajone kalno
Ant Girnikų kalno susirinkęs nemenkas būrys žvilgčiojo į vaizdingas apylinkes, kuriose vietomis pleveno rūkas. Iš čia galima įžvelgti ir Šatriją – horizonto tolyje mažytį kryptelėjimą, nes dar šviesu.
Leidžiasi saulė. Susirinkusiuosius apgaubia tamsa. Ją praplėšia suliepsnojantis aukuras.
Darius Ramančionis, šį sambūrį suorganizavusio Šiaulių gamtos ir kultūros paveldo apsaugos klubo „Aukuras“ pirmininkas, primena, ko čia susirinkę.
Jau tapo įprasta, minint lygiadienį, Saulės mūšio, kai baltų gentys sumušė kalavijuočių ordiną, pergalę, prisiminti šias gentis. Ta diena paskelbta Baltų vienybės diena.
Iš daugybės baltų genčių yra likusios dvi tautos, latvių ir lietuvių. Bet tautiškumas nyksta ir reikia žingsnių sąmonei žadinti, kad būtų pratęsta, kas paveldėta, – kalba, daina, papročiai, šventės. Šios sąšaukos esmė – aplankyti, įprasminti baltams atmintinas vietas, uždegti ugnis ant kalnų ar kitose su baltų istorija susijusiose vietose ir sujungti šių genčių palikuonis bei žemes.
Piliakalniai, alkvietės, kitos vietovės buvo dvasinė atgaiva. Girnikų šventikalnis, buvęs trijų baltų genčių, žemaičių, kuršių ir žiemgalių, sandūroje, – aukščiausias Šiaulių rajone kalnas.
Legendos byloja
Susirinkusiųjų ant Girnikų žvilgsniai vis krypo į Šatrijos pusę. Juk, sako, Šatrija ir Girnikai yra brolis ir sesuo. Milžinų supilti kalnai. Anot legendos, Girnikų kalne palaidota milžinų motina Kurtuovė. Kita legenda pasakoja, kad čia gyvenęs milžinas nuėjo prie Šatrijos ir palaidojo savo motiną Luokę.
Legenda sekė legendą. Skambėjo dainos lietuvių ir latvių kalbomis. Sugrįžta į nūdieną – visi sugiedojo Tautinę giesmę bylodami, kad tauta ir valstybė gyva.
Tamsai apgaubus apylinkes, imtasi žvalgytis ženklų, bylojančių, kad ne tik ant Girnikų šiąnakt žmonės mini Baltų vienybės dieną. Pirmiausiai žiburys sužibo ant Medvėgalio. Po to žiburėliai matėsi ant Žąsygalos, Šatrijos, Sprūdės, Bubių, Aukštelkės, Salduvės ir dar vieno kito piliakalnio. Žinoma, kad laužai buvo degami ir Latvijoje.
Buvusieji ant Girnikų tiesė rankas į ugnį, kad nusikratytų blogybių, kad sustiprėtų. Į laužą vienas po kito metė malkeles – čia gyvenę ugnį įsivaizdavo kaip dievų buveinę, tikėjo, kad per ugnelę gali bendrauti su dievais, su protėviais.
Traškant degančiam laužui, per rankas buvo perduodama duona ir gira. Skalsos ir tvirtybės simboliai.
Vyrai uždegė ir pakėlė sausų augalų ritinius, kad esantieji ant kitų piliakalnių pamatytų ir Girnikų šventikalnį.
Autoriaus nuotr.
SĄŠAUKA: Ant Girnikų šventikalnio dainuojamos sutartinės.
LAUŽAS: Šiaulių gamtos ir kultūros paveldo apsaugos klubo „Aukuras“ pirmininkas Darius Ramančionis uždega laužą.
UGNIS: Degantys ritiniai pakeliami, kad būtų geriau matyti esantiems ant kitų piliakalnių.