Ar Daunoravos dvaras gali tapti unikaliu traukos objektu?

Ge­ra vie­ta, daug in­for­ma­ci­jos

„Dau­no­ra­vos dva­ras pu­siau nu­griu­vęs ar pu­siau svei­kas? – su­si­rin­ku­siems į kon­fe­ren­ci­ją „Dau­no­ra­vos dva­ro ver­tė ir jo at­kū­ri­mo ga­li­my­bės bend­ra­me me­di­nių dva­rų kon­teks­te“ jo­niš­kie­čiams klau­si­mą už­da­vė ar­chi­tek­tas dok­to­ran­tas Ma­rius Da­raš­ke­vi­čius, per va­sa­rą ap­va­žia­vęs 32 Lie­tu­vos dva­rus, ir čia pat op­ti­mis­tiš­kai pri­dū­rė: – pa­dė­tis nė­ra blo­ga, rei­kia tik no­ro ir atei­tis bus švie­si. Apie šį dva­rą daug ži­no­ma, iš­leis­ta so­li­di dr. Er­nes­to Va­si­liaus­ko kny­ga. Ge­ra lo­ka­ci­ja – pa­sie­ny­je su Lat­vi­ja, tad jis tam­pa pa­trauk­lus lat­viams, o taip pat – vo­kie­čių pa­li­kuo­nims, nes sta­ty­tas vo­kie­čių. Tai įdo­mu tarp­tau­ti­nia­me kon­teks­te.“

Lie­tu­vos me­di­nius dva­rus ty­ri­nė­jan­ti kul­tū­ros pa­vel­do eks­per­tė dr. Da­lė Puo­džiu­kie­nė at­krei­pė dė­me­sį, kad Dau­no­ra­vos dva­ras uni­ka­lus, jis sta­ty­tas iš me­džio, o me­di­nių dva­rų Šiau­rės Lie­tu­vo­je dau­giau neap­tin­ka­me, jų ne­bent dau­giau Že­mai­ti­jo­je. Nors ka­dai­se, prieš ke­lis šim­tus me­tų, me­dis bu­vo pa­grin­di­nė sta­ty­bi­nė dva­rų me­džia­ga mū­sų kraš­te, nes ji leng­vai ap­dir­ba­ma, be to, me­di­niai pa­sta­tai at­šiau­rio­mis žie­mo­mis šil­tes­ni. Ta­čiau il­gai­niui me­di­nių dva­rų ėmė smar­kiai ma­žė­ti.

Me­di­nė ar­chi­tek­tū­ra – uni­ka­li

Lie­tu­vo­je 1923 me­tų su­ra­šy­mo duo­me­ni­mis bu­vo 3508 dva­rai, o su pa­li­var­kais su­si­da­rė apie pen­kis tūks­tan­čius. Jo­niš­kio ra­jo­ne skai­čiuo­ti 65 dva­rai ir pa­li­var­kai. Ne tiek ir daug, nes Jo­niš­kis il­gai iš­li­ko ko­vų že­mė tarp Li­vo­ni­jos ir Lie­tu­vos. Dir­va čia vi­sa­da bu­vo der­lin­ga, sun­ko­ka, ne taip leng­vai įdir­ba­ma, tad ma­žų dva­re­lių ma­žiau, o di­des­ni dva­ri­nin­kai no­rė­jo sta­ty­tis ak­me­nų, ply­tų mū­ro rū­mus ir ūkio sta­ti­nius, o ne me­di­nius. O ir li­ku­sie­ji me­di­nu­kai per lai­ką grei­čiau sui­ro nei mū­ri­niai, to­dėl me­di­nės dva­rų ar­chi­tek­tū­ros, pa­sak dr. D. Puo­džiu­kie­nės, tu­ri­me ma­žai ir ji uni­ka­li. Mū­rais nie­ko ne­nus­te­bin­si­me, nes Va­ka­rų Eu­ro­po­je daug to­kių sta­ti­nių, o me­dis, ypač pa­teik­tas su įdo­mia is­to­ri­ja, įveik­lin­tas, iš­si­skir­tų. Juo do­mė­tų­si ir daž­nai per Suo­mi­ją per vi­sas tris Bal­ti­jos ša­lis ke­liau­jan­tys Ja­po­ni­jos tu­ris­tai. Juos taip pat do­mi­na mo­li­nė ar­chi­tek­tū­ra, o Dau­no­ra­vo­je iš­li­kęs mo­li­nis svir­nas.

„Svar­biau­sia už­deng­ti sto­gą ir ap­sau­go­ti jį nuo iri­mo, – sa­kė dr. D. Puo­džiu­kie­nė. – 1988–1989 me­tais, tik pra­dė­ju­si do­mė­tis dva­rais, ap­va­žia­vau Lie­tu­vą ir Jo­niš­kio ra­jo­no dva­rus. Dau­no­ra­vo­je ten dar gy­ve­no žmo­nės, tu­rė­ję bu­tus, ta­čiau bu­vo daug chao­so ir ne ką ge­riau at­ro­dė nei da­bar, kai pa­sta­tas bent kiek už­kon­ser­vuo­tas, su­tvar­ky­ta ap­lin­ka.“

Pa­žer­ta pa­vyz­džių ir idė­jų

Dok­to­ran­tas M. Da­raš­ke­vi­čius pa­tei­kė pa­vyz­dį apie Len­ki­jos kul­tū­ros, vi­suo­me­nės vei­kė­jo Kšiš­to­fo Čy­ževs­kio pa­stan­go­mis Kras­nog­rū­dos dvar­vie­tė­je ne­to­li Sei­nų, ka­dai­se pri­klau­siu­sio­je Čes­lo­vo Mi­lo­šo šei­mai, įkur­tą uni­ka­lią Eu­ro­pos mas­tu ins­ti­tu­ci­ją – Tarp­tau­ti­nio dia­lo­go cent­rą, ku­rio tiks­las – ty­ri­nė­ti ir puo­se­lė­ti tarp­kul­tū­ri­nį dia­lo­gą, dia­lo­go me­ną ir pra­kti­ką įvai­riuo­se pa­sau­lio pa­ri­biuo­se. Iki tol dva­ras ir­gi bu­vo ap­leis­tas, bet jis ta­po tik­ru gy­vy­bės cent­ru ir la­bai svar­bus ne tik Len­ki­jai.

Kon­fe­ren­ci­jo­je pri­sta­ty­ti ir su­tvar­ky­ti, pri­tai­ky­ti veik­lai Lie­tu­vos dva­rai bei tei­rau­ta­si su­si­rin­ku­sių­jų idė­jų, ko­kią jie ma­ty­tų Dau­no­ra­vos dva­ro atei­tį.

Pa­mąs­ty­mų bū­ta įvai­rių: gal­būt ga­li­ma įsteig­ti Bal­tų kul­tū­ros cent­rą, kur bū­tų pri­sta­to­mi vie­tos ama­tai, or­ga­ni­zuo­ti kal­bų – lat­vių,vo­kie­čių – mo­ky­mo sto­vyk­las, gal­būt at­kur­ti ko­kią nors gamybinę–ūkinę veik­lą, iš­nuo­mo­ti ir su­tvar­ky­ti tven­ki­nius, ku­rie gar­sė­da­vo ka­ro­sais ar net įkur­ti sen­jo­rų na­mus, nes pa­gy­ve­nu­sių žmo­nių spar­čiai dau­gė­ja ir to­kių pa­slau­gų po­rei­kis taip pat au­ga.

Pie­ši­nių ir fo­tog­ra­fi­jų pa­ro­dos

Atė­ju­sie­ji į kon­fe­ren­ci­ją taip pat tu­rė­jo pro­gos Dau­no­ra­vos dva­rą pa­ma­ty­ti taip, kaip jį, sa­vo pie­ši­niuo­se iš­lie­da­mi vaiz­duo­tę, per­tei­kė Jo­niš­kio Al­gi­man­to Rau­do­ni­kio me­no mo­kyk­los mo­ky­to­jos Lo­re­tos An­gi­lo­vie­nės, „Auš­ros“ gim­na­zi­jos pe­da­go­gių Jur­gi­tos Bu­raus­kie­nės ir Kris­ti­nos Ju­džen­ty­tės bei Ža­ga­rės gim­na­zi­jos mo­ky­to­jos Auš­ros Pet­raus­kie­nės mo­ki­niai.

Juo­dai bal­to­se fo­tog­ra­fi­jo­se Dau­no­ra­vą įam­ži­no ir fo­to­me­ni­nin­kė Ma­ri­ja Či­čir­kie­nė, anot Is­to­ri­jos ir kul­tū­ros mu­zie­jaus di­rek­to­rės Ra­sos Ali­šaus­kie­nės, taik­liai pa­ste­bė­ju­si, kad šis dva­ras – tar­si me­di­nis ste­buk­las, vie­nin­te­lio jam trūks­ta – žmo­gaus gy­vy­bės.

O penk­ta­die­nį Dau­no­ra­vos dva­rą ir iš­li­ku­sius jo pen­kis li­ku­sius sta­ti­nius iš XIX am­žiu­je bu­vu­sių 43, no­rin­tie­ji ga­lė­jo iš­vys­ti eks­kur­si­jo­je. Va­ka­re Rau­do­no­jo­je si­na­go­go­je pa­ro­dy­ta in­te­rak­ty­vi muzikinė–poetinė pro­gra­ma „Ko­dėl bai­gė­si ro­man­tiz­mas?“