Naujausios
Ar Savivaldybė tampa aludarių susivienijimu?
Pakruojo rajono valdžia užsimojo išgarsinti Pakruojį didžiausiomis šalyje alaus šventėmis: važiuos aludariai, alaus mėgėjai ne tik iš visos šalies, prekiaus, o Pakruojo dvaras taps tikra turizmo ir alaus meka.
Toks sumanymas, jei jo nesiimtų valstybės institucija – rajono Savivaldybė, bet patys alaus gamintojai, privatūs šventės organizatoriai, nėra smerktinas, nors ir tokių švenčių propaguoti nereikėtų.
Verta priminti, kad Lietuvoje vykdomos alkoholio kontrolės politikos pagrindiniai tikslai (pagal Valstybės alkoholio kontrolės programą): mažinti bendrąjį alkoholio vartojimą, jo pasiūlą ir prieinamumą, ypač nepilnamečiams, piktnaudžiavimą alkoholiu bei jo daromą žalą žmonių sveikatai, Lietuvos ūkiui.
Pakruojo valdininkai, surengę trijų dienų festivalį, kuriame viena diena teko amatų mugei, o visos trys – svarbiausiam amatui – aludarystei bei prekybai alumi, elgėsi nevalstybiškai.
Buvo viešai skelbiama, kad šventės modelis parsivežtas iš alaus švenčių Vokietijoje.
Jį pargabenti už mokesčių mokėtojų pinigus komandiruotas Pakruojo seniūnas.
Valdininkas su pirmaisiais rajono asmenimis tapo pagrindiniais festivalio Pakruojo dvare režisieriais, komercinės renginio dalies „dirigentais“.
Mosto būta plataus. Paskelbus būsimojo festivalio programą, Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas įspėjo, jog kai kurios renginio dalys vertinamos kaip alkoholio reklama, palankiai vaizduojanti nesaikingą alkoholio vartojimą, arba kaip reklama, pateikianti neteisingą informaciją apie alkoholinių gėrimų gydomąsias, raminančias ar stimuliuojančias savybes.
Pakruojo rajono savivaldybė oficialiai skelbėsi esanti šio renginio globėja, o valdininkai užsiiminėjo organizaciniais reikalais.
Iš pradžių rajono pirmasis asmuo – rajono merė – potvarkiu skelbia Alaus, amatų ir muzikos festivalio organizavimo, o po „Pakruojo karšto“ kritikos festivalis tampa Amatų, muzikos ir alaus. Tačiau esmė nesikeičia. Alus šventėje dominavo.
„Pakruojo kraštas“ – ne prieš masines šventes ir ne prieš aludarystės senąsias tradicijas. Tačiau pasisako prieš netoliaregišką Savivaldybės poziciją.
Pakruojo rajono savivaldybė – ne aludarių susivienijimas. Savivaldybė, kaip visuomenei tarnaujanti institucija, turi visas savo jėgas jėgeles skirti sveiko gyvenimo būdo propagavimui.
Atsikertama – kodėl ten, Vokietijoje, Belgijoje, vyksta alaus fiestos ir pasaulis neapsiverčia?
Palyginkime Vokietijos ir Lietuvos socialinę statistiką: emigraciją, mirtingumą nuo alkoholio sukeltų ligų, savižudybių skaičių. Vokietijoje – per 82 milijonus gyventojų, ir jų nemažėja, o Lietuvoje kiek likę?
Galima išvardyti daugybę argumentų prieš, bet suprantantys ir norintys suprasti – supranta, o nenorinčių išgirsti kitokios nuomonės – nesistengiame įtikinti. O organizatoriai – nors ir kuolą ant galvos tašyk – vis tiek tvirtins, kad elgėsi teisingai.
Nesakome, kad Savivaldybė turi drausti viešuose renginiuose pardavinėti alų ar varžyti aludarių verslo, aludarystės tradicijas.
Nesakome, kad šventės dalyviai, ragavę alų, elgėsi negerai. Kiekvieno pasirinkimas, ką valgyti ir gerti.
Aludarystė – tai Žiemgalos, Pakruojo krašto paveldas. Drįstam teigti, jog apie tai ne mažiau žinom, nei daugelis Savivaldybės valdininkų.
Tačiau sakome, kad alaus fiestos tridienio organizatoriai pademonstravo, kad dėl pastaraisiais metais grėsmingai didėjančio alkoholio vartojimo jiems galvos neskauda.
Skauda nebent rajono policijos pareigūnams, skaičiuojantiems ne tik nusikaltimus, padarytus dėl girtuokliavimo.
Pakruojo rajono Policijos komisariato viršininkas Dalius Prokuraitis, lygindamas aplinkinių rajonų nusikalstamumo statistiką, yra viešai pasakęs: „Pakruojis geria labai“.
Panašu, kad rajono valdžia to negirdi ir nemato. O gal tik nenori pripažinti. Juk per pastaruosius trejetą metų Pakruojo rajono valdžios vyrai garsėjo išgertuvėmis. Manome, rajono žmonės tai puikiai prisimena.
Redakcija