Naujausios
„Ašarų laukas“ – knyga apie tremtinių likimus
Minint Gedulo ir vilties dieną, Pakruojo kultūros centre pristatyta ką tik pasirodžiusi pedagogės kraštotyrininkės Zitos Buržaitės–Vėžienės knyga „Ašarų laukas“. Joje – rajono tremtinių bei partizanų šeimų likimai.
Janina ŠAPARNIENĖ
pakruojis@skrastas.lt
Apie ledinį pragarą papasakojo dienoraštis
Daugiausiai vietos knygoje skirta nuo Kupiškio kilusiems Povilui ir Uršulei Poviloniams: jie į tremtinių vagonus pateko 1941–ųjų birželio 14–ąją. Kukliai gyvenusios darbščios šeimos kaltė buvo ta, kad dalyvavo tarpukario Lietuvos visuomeniniame gyvenime, o stalius Povilas buvo šaulių būrio vadas.
Skyrius, pavadintas „Meilės, santarvės ir pasiaukojimo galia“ – apie žmones, lediniame pragare išsaugojusius savo vestuvinius žiedus net alkaniausiomis dienomis, vienas kitą kėlusius iš sunkių ligų ir nepriteklių.
Į Tėvynę Poviloniai grįžo 1963–aisiais, praėjus ne vieneriems metams po abiejų reabilitacijos. Į Pakruojį šeimą pakvietė kitas buvęs tremtinys, suradęs likimo draugams darbą ir būstą.
Abiems tremtiniams atgulus amžinojo poilsio, jų vyriausioji dukra Paulina rado sąsiuvinį storais viršeliais. Tai buvo U. Povilonienės tremties dienoraštis, kurį rašė iki 1960-ųjų. O Lietuvoje apie tai vengė kalbėti net namuose. Jei ne mamos užrašai, Paulina ir jos jaunesnieji broliai daug ko nebūtų žinoję apie šeimos istoriją. Nors dar daug kas taip ir liko nežinoma.
U. Povilonienės dienoraštis į kraštotyrininkės Z. Vėžienės rankas pateko prieš trejetą metų.
Į tremtį mokytojus varė mokiniai
Pirmojo Linkuvos gimnazijos direktoriaus Igno ir mokytojos Filomenos Brazdžiūnų šeimą į tremtį abitūros egzaminų dieną išvarė tos pačios mokyklos mokiniai. Matytas vaizdas pašiurpino ne vieną – mokinys gali varyti savo mokytoją į pražūtį...
I. Brazdžiūną bei dar du Linkuvos pedagogus Naujojoje Vilnioje atskyrė nuo šeimų ir išvežė į koncentracijos stovyklas. 1942–aisiais I. Brazdžiūnas Rešotų stovykloje mirė iš bado. Sibiro žemėje atgulė ir alkio bei ligų neištvėrę du mokytojo sūnūs. Našlė Filomena liko tik su vyriausiuoju. 1957–aisiais reabilituota, grįžo slaugyti senų tėvų, gyvenančių Linkuvoje. Dar po aštuonerių metų buvo reabilituota visa Brazdžiūnų šeima – ir gyvieji, ir mirusieji. I. Brazdžiūno kapo Rešotuose vieta nežinoma: buvę mokiniai jam 1995–aisiais supylė simbolinį kapą Linkuvos kapinėse.
Pasvalio rajone mokytojavęs Kazimieras Gaspariūnas taip pat buvo nukankintas Rešotuose. O jo našlė Eugenija pasiaukojo vaikams: stengėsi leisti į mokslus sūnų ir dukrą, nepaisydama skurdo ir alinančių darbų, kraunamų tremtinėms moterims. Dėl vaikų atsisakiusi stoti į kolūkį (nes kolūkiečių vaikai taip pat buvo laikomi kolūkiečiais: kaip vergai – be teisės išvykti), buvo įkalinta. Ruošėsi pabėgti į Lietuvą – kažkieno įskųsta vėl pakliuvo už grotų. Giminių kelionei atsiųstus pinigus Eugenija paskyrė vaikų mokslui.
1957-aisiais reabilituota, Eugenija grįžo į tėviškę Žeimelio seniūnijoje. Tik po jos mirties vaikai rado išsaugotus tėvo laiškus, rašytus iš Rešotų dvejus metus – iki mirties. K. Gaspariūno palaidojimo vieta nežinoma – 1990–aisiais jo dukra dalyvavo ekspedicijoje, važiavusioje parvežti į Tėvynę Rešotų kankinių palaikus. Bet tegalėjo ten pastatyti simbolinį kryžių.
Apie gausios Linkuvos valsčiaus Kurnonių kaimo ūkininko Petro Dragūno šeimos (gaspadorius turėjo dešimtį vaikų) išdraskytus likimus težinoma tik iš jo dukros Anelės pasakojimų. Anelės iš tremtinių vagono nebeišgelbėjo nė sužadėtinis, gavęs fiktyvią pažymą, neva ji – jau ištekėjusi, kitos šeimos narė.
Ūkininkai paėmė ginklus
Ūkininkai Padervinskai iš Sereikių (Lygumų valsčius) nesiskubino paklusti antrą grįžusiems sovietiniams okupantams. Jų sūnūs išsisukinėjo nuo tarnybos Raudonojoje armijoje. O kai 1948–aisiais atvažiavo kareiviai nepaklusniųjų ištremti – jie jau buvo pasislėpę. Tais pat metais Alfonsas Padervinskas su sūnumis Alfonsu, Juozu ir Vytautu įstojo į partizanų būrį.
Ketvirtasis ūkininko sūnus Pranas gyveno Šiauliuose, o susektas ir pabėgęs iš areštinės, prie partizanų prisijungė 1950–aisiais.
Ūkininko jaunesnioji dukra Joana tapo būrio ryšininke. 1952–aisiais susekta ir kartu su dviem dar likusiais broliais, Juozu ir Alfonsu (tėvas bei kiti du broliai jau buvo žuvę) patekusi į apsuptį Joana liko gyva. Po tardymų ir kankinimų penkiolikmetė nuteista 25–iems metams lagerių. 1955–aisiais reabilituota.
Jos vyresnioji sesuo Genovaitė buvo ištremta, su šeima grįžo iš Sibiro 1958–aisiais. Motiną rado paralyžiuotą slaugos namuose, globojo ją iki mirties. Priglaudė ir iš lagerių grįžusią seserį Joaną. Jos taip ir nesužinojo, kur užkasti tėvo ir brolių palaikai.
Knygose išsaugo gyvą istoriją
Knygos autorė Zita Buržaitė Vėžienė – buvusi 1941–ųjų metų tremtinė, į Sibirą išvežta nė nebaigusi vidurinės mokyklos. Grįžusi ne tik kūrė savo gyvenimą, bet ir, atsiradus galimybei, ėmėsi saugoti istorinę atmintį: kaupė dokumentus, užrašinėjo prisiminimus.
„Ašarų laukas“ – jau vienuoliktoji Nepriklausomų rašytojų sąjungos narės, kraštotyrininkės Z. Vėžienės knyga. Ir penktoji iš jų, skirta Pakruojo krašto partizanams, politiniams kaliniams bei tremtiniams.
Viešuose renginiuose Z. Vėžienė nuolat kalba apie būtinybę saugoti autentišką istoriją, supažindinti su ja jaunimą.
Autorės nuotr.
DOVANOS: Rašytoja, kraštotyrininkė Zita Vėžienė (trečia iš kairės) naująją savo knygą padovanojo ir likimo draugėms – kitoms minėjime dalyvavusioms 1941–ųjų metų tremtinėms.
AUTENTIKA: Ką tik dienos šviesą išvydusioje knygoje autorė pasakoja apie Pakruojo rajono tremtinių ir partizanų šeimų likimus, iliustruotus autentiškomis nuotraukomis. Knygos viršelį sukūrė tremtinė dailininkė Laimutė Veličkienė.