Naujausios
Atjautos reikėtų pasimokyti iš gyvūnų
Atėjus didžiosioms metų šventėms, skelbiamos gerumo akcijos – žmonės raginami atjausti ir padėti silpnesniems. Linkuvietis Rimas Apšinikovas sako, kad gerumo ir atjautos nereikia mokytis tik gyvūnams. Nes tai glūdi jų prigimtyje.
Janina VANSAUSKIENĖ
pakruojis@skrastas.lt
Musytė pasiilgsta šeimininko
Gerai pažįstantieji linkuvietį Rimą Apšinikovą žino jo nepaprastą meilę gyvūnams. Trisdešimt šešerių vyras neslepia, jog mylėti ir atjausti augintinius išmoko dar vaikystėje.
R. Apšinikovas prieš kalėdines atostogas kiekvieną savaitę iš šeimos namų Linkuvoje išvažiuodavo į Pakruojį ir apsistodavo darbo savaitei pas čia gyvenančią mamą. Po penkių darbo dienų jis paprastai skuba į savo šeimą – pas žmoną Sigitą ir dvi dukreles.
Į darbo „komandiruotes“, linkuvietis leidžiasi ne vienas. Su juo visada keliauja Musytė – mažytė, dviejų metų kalytė, didelėmis, liūdnomis akimis.
Ji keliauja šeimininko užantyje, iškišusi galvą iš po prasegtos striukės. „Vos tik pavažiuojam už Petrašiūnų, ji jau ima inkšti, nes pažįsta aplinką, kelią – nerimauja, norėdama kaip greičiau pasiekti namus“, – šypsodamasis pasakoja linkuvietis.
Vyras sako, kad šunelis taip yra prie jo prisirišęs, kad paliktas namuose nebendrauja su kitais šeimos nariais, o vienas sėdi ant virtuvės palangės ir jokio skanėsto į burną neima. Tol, kol jis grįžta.
Tik dėl to, kad Musytė nesikankintų laukdama, Rimas ją vežiojasi į Pakruojį, o išeidamas į darbą palieka savo mamos priežiūrai. „Ji žino, kad rytą išeinu, o vakare grįžtu, todėl būna rami“, – kaip rūpinasi savo augintinės emocinėmis būsenomis prisipažįsta linkuvietis.
„Atjauta – šuns prigimtyje“
„Esu dėkingas savo velionei babytei, kad įskiepijo meilę gyvūnamas“, – sako Rimas ir prisipažįsta galįs papasakoti įvairiausių istorijų ir nugirstų nuotykių su šunimis. Jam iš vaikystės išliko atmintyje močiutės pasakojimas, kurį ji nugirdo jaunystėje gyvendama Rygoje.
„Turtuolių šeimai kiekvieną rytą šviežią duoną iš kepyklėlės parnešdavo jų šuo, – nepamirštamą istoriją pasakoja Rimas. – Įduodavo jam į dantis maišelį, įdėdavo pinigų trims kepalėliams duonos, šis užduotį visada atlikdavo nepriekaištingai.
Tačiau kartą šuo ėmė į namus grįžti tik su dviem kepalėliais duonos. Turtuolių šeimos virėjas nusprendė šunį pasekti.
Šuo išbėgęs iš kepyklėlės su duona maišelyje, pasuko ne namų link, bet į į kitą gatvelę ir dingo skersgatvyje. Kai iš jo išbėgęs nubinzeno namų link, virėjas nuėjo pasižiūrėti, kur galėjo būti užsukęs šeimininkų šuo.
Šuns seklys netruko išsiaiškinti: už skersgatvio būdoje vieną duonos kepalėlį ėdė prie jos pririštas sužeistas šunelis.
Dvi savaites, nešęs po du kepalėlius duonos, virėjo pasiuntinys vėl pradėjo į namus parnešti po tris“.
Iš šios senos istorijos, linkuvietis daro išvadą: „Gyvūnai nežino jokių atjautos akcijų. Jiems tai yra iš prigimties, jei tos prigimties nesužalojo savo globotinį auklėdamas žmogus“.
Su arkliu reikia susigyventi
Kad myli gyvulius ir gyvūnus R. Apšinikovas dėkingas savo seneliams ir tėvams. Jie savo pavyzdžiu atžaloms įskiepijo jautrumą ir atjautą ne tik žmonėms.
Vyras prisimena senelį sakydavus, kad arklio negalima mušti, nors jam žmogus nuo neatmenamų laikų mojuoja botagu.
„Su arkliu reikia susigyventi – sako linkuvietis. Juk jis paklusniai padeda žmogui padaryti tai, ko šis be jo pagalbos negalėtų. Esu girdėjęs sakant, kad arklys žmogų mato devynis kartus didesnį už save, todėl savo jėgos nepanaudoja prieš žmogų ir yra jam paklusnus“, – pasakoja linkuvietis, neslėpdamas, jog jam negailestingas žmogaus elgesys su gyvuliais kelia pasibaisėjimą.
„Kas skriaudžia gyvulį, jį verčia kentėti nėra vertas žmogaus vardo. Juk jei šunelis, tarnaudamas žmogui, pasirūpina už save silpnesniu, kaip žmogus gali būti beširdis kitam ar jam priklausančiam gyvuliui? – paprasta senelių ir tėvų perduota išmintimi vadovaujasi vyras, ją perduodantis ir savo vaikams.
Autorės nuotr.
PRIERAIŠUMAS: Dėl augintinės Musytės prieraišumo, linkuvietis Rimas Apšinikovas dažniausiai su ja keliauja kartu.