Naujausios
Atminty išlikę dvarai ir kumetynai
Laikas būtų išeiti, o aš tebebraidau po praeitį. Išlikę vaizdai ir posakiai, kad ir patvory, kad tik padvary. Taip sakydavo užventiškiai. Laukdavo, kada Užvenčio dvaras nukas bulves. Bijodami sutikti dvaro savininką poną Smilgevičių, į bulvienas eidavo rytais arba prieš temstant. Visi žinojo jo teisybę – kas ne tavo – neimk, ko neturi – prašyk. Apie jo dvaro kumetynus bėgiojo pulkai basakojų, plikabambių, sočiai pavalgiusių, burbulių vaikų. Miestelio ūkininkai būdavo nepatenkinti, kad jų dukros šventadieniais skurdžiau apsirengusios už Smilgevičiaus dvaro "kumėčkas".
Kaip su dvaru susipažinau
Prie prūdo, esančio prie Smilgevičiaus malūno, su sese nuėjom išskalauti mamos į krepšiukus sudėtus, išvelėtus, drabužius. Skalbėjos buvom tokios, kad pirma nutarėm pažaisti. Krepšiukus pamerkėm į prūdo pakraščiuką, o su kultuvėmis lenktyniavom, kuri toliau nutėkšim į vandenį.
Man iš rankos kartu su vandeniu išslydo ir kultuvė, nuskrido beveik į vidurį prūdo. Susirūpinusios, kas bus su kultuve, pamatėm, kad ir krepšiukai nuplaukę į vidurį.
Kad jūs būtumėt girdėję, kaip mes pradėjom lenktyniauti šaukdamos, kad net girnoms ūžiant išgirdo malūnininkas, atbėgo gelbėti ką nors skęstantį. Susijuokė, pabarė už gąsdinimą, atsiplukdė plaustą, krepšiukus parplukdė, matydamas, kad tebežliumbiam, klausė, tai ko dar?
Pro ašaras nebematydama rodau į tą pusę, kur nulėkė kultuvė, sako, tai ko nesakėt iš karto? Padarė ir antrą reisą, bet nustoti verkti buvo sunkoka.
Vėl pro prūdą, pro malūną, pro dvaro raudonų plytų kiaulininkus, karvių abares su mama eidavom į dvaro žemėje esančią lentpjūvę, tada vadintą kartoku. Ten darbavosi mūsų tėvelis. Nunešdavom pietus, padėdavom surinkti, suštabeliuoti lentų atraižas. Dar dabar tebegirdžiu skardų gaterio žviegimą ir uodžiu šviežiai išpjautų lentų kvapą.
Su datomis turėjau bėdos mokykloje. Kas buvo atmenu, kada buvo, nežinau, nebeatmenu vakare, ką valgiau pietų.
Atmenu, kad mačiau Smilgevičių šeimą, vaikštinėjančią apie savo kuklų, vienaaukštį medinį rūmą. Šalia pono beveik visada sukinėjosi baltai apsirengęs anūkėlis, kurį vadino Tūliu. Galvojau, koks įdomus vardas, kas žinojo, sakė, kad jo vardas Vytulis.
Atmenu, su kokiu smalsumu su sese ėjom pamatyti pono Smilgevičiaus pašarvoto. Eidamos kalbėjomės, ar dar įtilpsime per žmonių spūstį iš arčiau pamatyti.
Pamatėm, ko visai nesitikėjom. Arčiau eiti nereikėjo, salė tuštutėlė, blausiai apšviesta, karstas neskendėjo gėlėse, mirksėjo pora žvakelių, galvūgalyje ant sienos ištiesta Lietuvos trispalvė. Tokia nuostabi tyla, visa aplinka dar ir šiandien akyse ir mintyse yra išlikusi.
Kada televizoriuje mačiau amžinai užmigusio Šventojo Tėvo pašarvotą kūną, viskas panašiai, tiktai nemačiau vėliavos. Tada ir dabar mąstau, ką reiškia žemiški turtai mums, kad tiktai iškilmingai palaidotų.
Patriotas
Ponas Smilgevičius buvo tikras Lietuvos turtas, mylintis Lietuvą ir jos žmones. Jo šeima turbūt žinojo iš anksto jo norus ir pildė jo valią, leido tyliai, ramiai pailsėti prieš amžiną išėjimą iš savo namų.
Jono Smilgevičiaus dvarą labai mėgo kumečiai, jo dvare visko buvo, visiems užteko, patsai nugyveno kuklų savo amželį, nestatė sau iškilmingų rūmų, šiltuose, tvarkinguose kumetynuose gyveno žmonės. Tokių dvarų Lietuvoje ir tokių ponų galėjo būti daugiau, gal tada nebūtų ištikusi tokia nelaimė – okupacija !
Iš Smilgevičiaus dvaro kumetyno Ona Kungytė ištekėjo už Povilo Šimkaus, mano tėvuko brolio. Man buvo dėdina. Iš jos lūpų girdėjau daug gerų žodžių apie buvusį poną Smilgevičių.
Apie laidotuves nieko negaliu pasakyti, nebuvau. Jau buvau ištekėjusi, pagyvenusi kolūkietė.
Kodėl koplyčioje tamsu?
Dar vaikystėje, vaikščiodama kapinėse, matydavau, pro atviras duris sklisdavo žvakių šviesa, laikomų Mišių koplyčios maldos, tai būdavo per Motinos dieną. Kai jau palaidojom mamą, eidama aplankyti kapo, vis pagalvodavau: kodėl dabar koplyčioje tamsu, niekas nebesimeldžia, tiktai sustato kapinėse reikalingus įrankius. Pasitaikius progai pradrįsau paprašyti, ar negalėtų kas padėti, kad vėl būtų taip, kaip tada, vaikystėje.
Atsirado, nebeatmenu, kokio kolūkio pirmininkas, sako, jei neatsiras pagalbininkų arčiau, atvažiuokit, aš padėsiu. Patarė mūsų kolūkio žmonės, kad pirma reikėtų pradėti nuo savo ūkio vadovo Zenono Adomaičio. Visiems vienbalsiai prašant, pirmininkas sutiko. Skyrė lėšų, pirkom remontui reikalingas medžiagas, skyrė kolūkio brigados meistrus.
Negaliu pamiršti, kai atsidarėm koplyčios duris pradėti remontą, man beplaunant grindis atėjo pažįstamas žmogus ir pradėjo piktai priekaištauti, kodėl drįstam kišti savo nosis, kur mums nepriklauso, negalima.
Kiek sugebėjom, remontą padarėm. Sugebanti suprasti meną Onutė Stankienė altoriui nutapė Kristaus paveikslą. Labai nekantriai laukiau, ar eis klebonas laikyti pamaldų. Piktų žmonių balso nepriima ne tik Dievas, bet ir pasišventę Dievo tarnai. Pamaldos vyksta per Motinos ir per Visų šventųjų dieną.
Kai palaidojo pono Smilgevičiaus palaikus iš koplyčios į kapines, tada vėl graužatis pradėjo kamuoti: gal ir nereikėjo kištis?
Gal kas ir sunaikins mano popierius, kam kalbu apie tą žmogų. Esu įsitikinusi, kad geri žmonės po mirties tampa dar geresni.
Bronė JANCIENĖ
Redakcijos archyvo nuotr.
MALŪNAS: Dar išlikęs Užvenčio dvaro malūnas dabar tarnauja turizmo reikmėms.