Naujausios
(Pabaiga. Pradžia – 2014-12-27 „Kelmės krašto“ numeryje)
Atostogos Maroke – pas marokiečius
Ingrida KURLINKUTĖ
redakcija@skrastas.lt
Nuo puodų iki Korano kopijų
Senoji medina yra ta vieta, kurioje galima įsigyti ką panorėjus. Siauručių grįstų gatvelių labirintas siūlė ir tradicinių marokietiškų tažinės puodų, ir Korano kopijų.
Dėl kainų būtina derėtis. Pravartu išmokti bent skaičiuoti arabiškai ar prancūziškai.
Kad ir kokios painios būtų gatvelės, jos visos veda į centrinę aikštę, tad pasiklysti neteks. Aikštėje vyksta ir įvairūs pasirodymai, pavyzdžiui, gyvačių šokis pagal arabišką muziką. Tik vos išsiėmus kamerą, jūs būsite paprašyti susimokėti. Šios taisyklės galioja visiems pasirodymams. Kartą sumokėjus, patarčiau panaudoti visas galimybes ir prisidaryti daugybę nuotraukų, klausti, nusifotografuoti su gyvate ant kaklo. Nėra ko bijoti, nes šios gyvatės nenuodingos.
Už 4 dirhamus (maždaug 1,30 lito) aikštėje galima nusipirkti šviežiai spaustų apelsinų sulčių stiklinę. Šalia parduodami saldūs sausainiai su migdolais.
Chna tatuiruotė – savaitei
Marokas man visada asocijavosi su chna tatuiruotėmis. Todėl, kai pamačiau aikštėje sėdinčias moteris su dažais ir žurnalais, pilnais tatuiruočių pavyzdžių, priėjau. Galima rinktis rudos arba juodos spalvos tatuiruotę. Juoda brangesnė, bet sakoma, kad geriau laikosi, todėl ją ir pasirinkau.
Moteriškė tvirtino, kad tatuiruotė išliks ant mano rankos tris savaites, tačiau nusiplovė jau po vienos. Norėjau į Didžiąją Britaniją grįžti su chna tatuiruote, todėl paskutinę dieną vėl grįžau į Marakešą ir šioje aikštėje buvo nupiešta dar viena tatuiruotė.
Tikroji muzika – berberų
Maroko virtuvė yra žinoma dėl tažinės ir kuskuso patiekalų. Kadangi jau spėjau paragauti tažinės, pietums užsisakiau kuskuso su vištiena. Vištienos šlaunelės buvo troškintos su manų kruopomis, sėjamaisiais avinžirniais, pridėta ir įvairių daržovių. Buvo labai skanu.
Prisivalgę nuėjome prie berberų, grojančių tradicinę muziką. Berberai yra senųjų šiaurės Afrikos gyventojų garamantų palikuonys, kurie buvo užkariauti arabų ir atversti į islamo tikėjimą. Šiandien dažnai manoma, kad tradicinė marokiečių muzika skamba kaip arabų. Tačiau išties berberų muzika yra tikroji Maroko muzika, nes ji buvo grojama dar gerokai prieš pasirodant arabams.
Norėjau nufotografuoti ir vėl buvau paprašyta susimokėti. Mane labai sudomino baltas karvelis ant muzikanto galvos, kuris buvo tarsi prilipęs prie kepurės ir nė nesiruošė nuskristi muzikantui aktyviai judant.
Naujųjų naktis Sacharoje
Be Marakešo, teko apsilankyti Saviros, Džadidos, Feso, Tagūnitės ir Zagoros miestuose. Bet didžiausią įspūdį paliko Naujųjų metų naktis Sacharos dykumoje.
Toks Naujųjų metų sutikimas buvo sena mano svajonė, todėl iš anksto užsisakiau per tą patį ,,Couchsurfing‘‘, kur vienas vaikinukas Ahmedas su daug gerų atsiliepimų siūlė tokią paslaugą už 300 dirhamų (maždaug 100 litų). Į kainą įskaičiuotas ėjimas per dykumą ant kupranugarių, vakarienė, arbata, berberai muzikantai, nakvynė dykumoje ir pusryčiai.
Sunkiausia buvo pasiekti patį miestuką Mercūga dykumoje iš Feso. Ketinome važiuoti su modernia autobusų kompanija, kurią daug kas rekomendavo kaip patogią, atvykstančią laiku ir nebrangią. Tačiau visi bilietai jau buvo išpirkti.
Autobusų stotyje pavyko susirasti autobusą, važiuojantį į dykumos pusę, Risani miestelį, o iš ten pasisamdėme taksi ir dar važiavome apie 40 kilometrų iki Mercūgos. Atvykome naktį ir miegojome pas Ahmedo draugą.
Ryte susitikome su Ahmedu, nusipirkome vandens ir užkandžių, ir, sėdę and kupranugarių, patraukėme į dykumą. Kartu su mumis keliavo ir daugiau žmonių, daugiausia ispanų, vokiečių, prancūzų, japonų.
Ahmedas ir kiti gidai mokėjo labai daug kalbų ir stengėsi su visais pabendrauti. Ramas gavo patį jauniausią kupranugarį, kuriam tai buvo pirmoji išvyka, todėl jis leido daug nepasitenkinimo garsų, nenorėjo klausyti ir sukėlė visiems daug juoko.
Po geros valandos atvykę į dykumą buvome pavaišinti arbata ir turėjome laiko iki vakaro paklaidžioti dykumoje. Vakarienė buvo labai soti, didžiulė lėkštė sriubos ir daug tažinės bei arbatos.
Didžiausias turtas
Vakarą praleidome prie laužo su berberų muzika. Buvo labai daug žmonių ir labai šalta, net su pirštinėmis. Teko akylai stebėti savo palapinės įėjimą, kad iš jos niekas nepasisavintų pledų. Vienam žmogui buvo skirta po 3 pledus, bet į stovyklavietę atvyko dar daugiau žmonių. Pamačiau iš mūsų palapinės išeinantį žmogų, bevagiantį 2 pledus. Pribėgusi juos atsiėmiau.
Užsimaniusi į tualetą paklausiau Ahmedo, kur jį galima rasti, o jis tik šyptelėjo ir tarė ,,visur‘‘. Reikėjo tik išeiti iš stovyklavietės. Kad būtų nesunku sugrįžti, prie įėjimų į stovyklavietes degė didžiuliai deglai.
Rytą, po pusryčių, grįžome į Mercūgos miestelį. Ahmedas turėjo didžiulį namą ir siūlė visiems norintiems dar pasilikti. Ramas ir aš nusprendėme čia praleisti vieną dieną, apžiūrėti miestelį ir mielą kavinukę, kurios savininkai – marokiečio ir japonės šeima. Dėl to čia itin daug japonų turistų, net vietiniai marokiečiai laisvai kalba japoniškai.
Rytą reikėjo anksti keltis ir vykti į Tagūnitės miestelį, todėl nusprendžiau eiti miegoti anksčiau. Kambaryje buvo keturios lovos, aš pirmoji nuėjau miegoti, kitos merginos dar vakarojo, nes ryte niekur neskubėjo. Lova buvo itin patogi su labai šilta ir minkšta antklode bei ant jos dėl grožio uždėtu nedideliu kupranugario paveiksliuku. S
taiga pabudau apie antrą nakties, drebėdama iš šalčio. Antklodės nebebuvo, tik miniatiūrinis medžiagos gabaliukas su kupranugariu. Apžiūrėjau savo kambario kaimynes, jos neturėjo mano antklodės. Į kitus kambarius nėjau. Susiriečiau į kamuoliuką ir užsiklojau pagalve. Įsitikinau, kad Maroke, ypač dykumoje, antklodės ir pledai yra didžiausias turtas.
Prisiminimai, keliantys šypseną
Tuo metu tai nebuvo malonūs dalykai, tačiau dabar tai tik prisiminimai, keliantys šypseną.
Kelionę į Maroką drąsiai rekomenduočiau visiems, kurie nori kažko daugiau nei tingaus ir patogaus poilsio. Žinoma, Maroke būtų galima rasti ir tai, bet daug įdomiau yra pažinti tikrąjį šalies veidą.
Iš daugelio Europos miestų galimi pigūs skrydžiai į Maroką. Pati šalis nėra brangi, susiorganizuoti kelionę daug nekainuos. Temperatūra gruodžio mėnesį yra žema, naktį prie dykumos mačiau net sniego. Tačiau jeigu ir jūsų svajonė yra praleisti Naujųjų metų naktį Sacharos dykumoje – viešnagė Maroke jums tiks.
Autorės nuotr.
DYKUMA: Stovyklavietė buvo įsikūrusi Sacharos dykumoje.
KUPRANUGARIS: „Šis kupranugaris mane atnešė į dykumą“, – sakė Ingrida Kurlinkutė.