Austėjai palinkėjo sveikti ir įteikė dovanų

Aus­tė­jai pa­lin­kė­jo sveik­ti ir įtei­kė do­va­nų

Pir­ma­die­nį Lau­ra Va­len­ti­nie­nė San­ta­riš­kių vai­kų on­ko­lo­gi­jos sky­riu­je be­si­gy­dan­čiai duk­rai Aus­tė­jai nu­ve­žė pa­kruo­jie­čių do­va­nas – žais­lą ir bū­si­mam ko­jos pro­te­zui paau­ko­tus pi­ni­gus. Juos ak­ci­jos „Var­dan Aus­tė­jos“ me­tu nuo lapk­ri­čio su­rin­ko Pak­ruo­jo pro­ba­ci­jos sky­riaus pa­rei­gū­nai ir jų pri­žiū­ri­mi žmo­nės. Ak­ci­jas pa­rem­ti mer­gai­tę ren­gia ir ki­tos ra­jo­no or­ga­ni­za­ci­jos.

Ja­ni­na ŠA­PAR­NIE­NĖ

janina@skrastas.lt

Ran­ką iš­tie­sė pri­žiū­ri­mie­ji

L. Va­len­ti­nie­nei iš Jo­va­rų Pro­ba­ci­jos tar­ny­bos pa­rei­gū­nai per­da­vė pliu­ši­nį meš­kiu­ką su lin­kė­ji­mais pa­sveik­ti, taip pat mai­še­lį su paau­ko­tais pi­ni­gais ir au­ko­to­jų są­ra­šą. Ja­me – de­šim­tys pa­var­džių žmo­nių, anks­čiau tu­rė­ju­sių bė­dų su įsta­ty­mais ir pri­žiū­ri­mų pa­rei­gū­nų.

„Pas­kel­bę ak­ci­ją, nė iš vie­no ne­su­lau­kė­me rep­li­kos, kad ji ne­rei­ka­lin­ga. Aus­tė­jai ne­šė, kiek kas ga­lė­jo. Bu­vo net to­kių, ku­rie pra­šė įra­šy­ti į ak­ci­jos da­ly­vius, ža­dė­da­mi pri­si­dė­ti vė­liau – tuo me­tu ne­tu­rė­jo pi­ni­gų. Jų ga­vę, sku­bė­jo at­neš­ti. Au­ko­to­jų są­ra­šas ne­pil­nas – kai ku­rie ne­pa­no­ro, kad bū­tų įra­šy­tos jų pa­var­dės“, – sa­kė Šiau­lių apy­gar­dos pro­ba­ci­jos tar­ny­bos Pak­ruo­jo sky­riaus vy­res­nio­ji ins­pek­to­rė Eri­ka Mas­laus­kie­nė.

Li­ga ri­kiuo­ja šei­mos gy­ve­ni­mą

Ypač ag­re­sy­vus vė­žys, os­teo­sar­ko­ma, Aus­tė­jai bu­vo diag­no­zuo­ta lie­pos pra­džio­je.

Vy­riau­sios duk­ros li­ga pa­kei­tė vi­sos šei­mos gy­ve­ni­mą. Mer­gai­tės tė­vai, vie­nas ki­tą keis­da­mi, sa­vai­tė­mis gy­ve­na Vai­kų on­ko­lo­gi­jos sky­riu­je. Bū­ti­na kas ke­lias va­lan­das ste­bė­ti ir fik­suo­ti Aus­tė­jos svei­ka­tos ro­dik­lius. Kol vie­nas iš tė­vų – Vil­niu­je, ant­ra­sis rū­pi­na­si na­muo­se li­ku­siais jau­nes­niais duk­ra ir sū­nu­mi.

Kai Aus­tė­ja iš­lei­džia­ma į na­mus, Va­len­ti­nų so­dy­bo­je Jo­va­ruo­se pa­lai­ko­ma griež­ta tvar­ka: kad į na­mus ne­pa­tek­tų joks už­kra­tas, pa­vo­jin­gas nuo stip­rių vais­tų nu­si­lpu­siam or­ga­niz­mui.

Ke­le­tą mė­ne­sių Aus­tė­ja bu­vo gy­do­ma che­mo­te­ra­pi­ja – gy­dy­to­jai ti­kė­jo­si, kad ko­jos ke­lį apė­męs, kau­lą suar­dęs aug­lys bus su­nai­kin­tas. Na­vi­kas ma­žė­jo. Bet spa­lį paaiš­kė­jo, kad neuž­teks pro­te­zuo­ti ke­lį – po to­kios ope­ra­ci­jos pik­ty­bi­nės ląs­te­lės ga­li at­si­nau­jin­ti. Vi­si gy­dy­to­jai, su ku­riais kon­sul­ta­vo­si Aus­tė­jos tė­vai, te­ma­tė vie­ną išei­tį iš­gel­bė­ti pen­kio­lik­me­tės gy­vy­bę – am­pu­tuo­ti ko­ją.

Ži­nią, kad tė­ra toks pa­si­rin­ki­mas, duk­rai pra­ne­šė Lau­ra – dip­lo­muo­ta psi­cho­lo­gi­jos ma­gist­rė, pa­si­tel­ku­si ži­nias ir mo­ti­niš­ką stip­ry­bę: „Kai vai­ką už­puo­la to­kia li­ga – tė­vai ne­ga­li sau leis­ti pa­lūž­ti. Kaip duk­ra ga­lės ko­vo­ti su vė­žiu, jei ma­tys ar­ti­miau­sius žmo­nes pa­si­duo­dan­čius?!“

Tė­vų pa­stan­gos, vi­sos šei­mos pa­lai­ky­mas įkvė­pė Aus­tė­ją ma­ty­ti atei­tį, net ne­te­kus ko­jos.

„Kar­tą duk­ra pa­si­džiau­gė, kad vė­žys atė­mė ne ran­ką – juk tu­rė­da­ma abi, vis­ką ga­li pa­da­ry­ti. Aus­tė­ja lan­ko San­ta­riš­kių kli­ni­ko­se vyks­tan­čias pa­mo­kas, mo­ko­si aš­tun­tu­kais ir de­vin­tu­kais. Jos sva­jo­nė – di­zai­no stu­di­jos“, – sa­kė L. Va­len­ti­nie­nė.

Į vie­šu­mą – var­dan duk­ros

Am­pu­tuo­tą­ją ko­ją Aus­tė­jai tu­rės pa­keis­ti šiuo­lai­kiš­kas pro­te­zas, lei­sian­tis lais­vai vaikš­čio­ti. Bet jam ei­lė ateis tik 2018-ai­siais. Atei­nan­čius me­tus Aus­tė­jai dar bus at­lie­ka­mos che­mo­te­ra­pi­jos pro­ce­dū­ros – gy­dy­to­jai no­ri bū­ti tik­ri, kad vė­žys ne­beat­si­nau­jins.

Pro­te­zas kai­nuos 15 tūks­tan­čių eu­rų. To­kios su­mos neįs­ten­gian­tys su­rink­ti vie­ni, Va­len­ti­nai pa­pra­šė vi­suo­me­nės pa­gal­bos.

„Ap­sisp­ren­dus vie­šai pra­šy­ti žmo­nių pa­dė­ti su­kaup­ti pro­te­zui, ar­ti­mie­ji ir pa­žįs­ta­mi per­spė­jo, kad su­lauk­siu įvai­rių ver­ti­ni­mų. Bet juk pa­gal­bos pra­šau ne sau, o duk­rai! Var­dan Aus­tė­jos svei­ka­tos ga­liu daug ką iš­tver­ti. Ma­no ma­ma kar­tą pa­ste­bė­jo, kad pa­sku­ti­niu me­tu pa­si­da­riau kie­ta: į ma­ne mes­tas ak­muo at­šok­tų“, – sa­kė L. Va­len­ti­nie­nė.

Lau­ra nea­be­jo­ja – kie­tas cha­rak­te­ris bū­ti­nas. Tiek il­gai ko­vai su duk­ros li­ga, tiek bend­rau­jant su žmo­nė­mis, ne­su­vo­kian­čiais, kad vė­žys – ne šiaip ko­kia slo­ga. Cha­rak­te­ris, lei­džian­tis ne­sug­niuž­ti, po vie­šo pa­gal­bos pra­šy­mo su­lau­kus rep­li­kos: „Tai paa­tos­to­gau­sit, pi­ni­gų pri­si­rin­kę...“ Mo­te­riai, me­tu­siai šo­ki­ruo­jan­čią pa­sta­bą, Lau­ra te­pa­siū­lė: imk vi­sus pi­ni­gus ir duok man svei­ką duk­rą...

Liau­dies iš­min­tis vei­kia ir šian­dien

L. Va­len­ti­nie­nė pa­ste­bi, kad pa­tar­lė­se bei prie­žo­džiuo­se už­ko­duo­ta liau­dies iš­min­tis, per­spė­jan­ti ir ga­lin­ti pa­dė­ti šian­die­nos žmo­nėms. Tik rei­kia ją priim­ti.

„Uni­ver­sa­liau­sia – neiš­si­ža­dėk laz­dos, ter­bos ir tiur­mos. Kol gy­ve­ni­mas klos­to­si ge­rai, at­ro­do, kad sun­kios li­gos ar ki­to­kios ne­gan­dos – kaž­kur to­li. Bet stai­ga pa­ma­tai, kad jos – ta­vo kie­me, už­klu­pę bran­giau­sius žmo­nes... Ir nuo to­kių bė­dų nie­kas neap­sau­go­tas. Jas įveik­ti ga­li­me, tik pa­dė­da­mi vie­ni ki­tiems.“

Šei­ma ne­ran­da at­sa­ky­mo, ko­dėl vė­žys puo­lė Aus­tė­ją – be­si­rū­pi­nu­sią sa­vi­mi, val­giu­sia ne bet ką, o or­ga­niz­mui nau­din­gą mais­tą... Ne­bent bū­tų tei­sus ki­tas liau­diš­kas po­sa­kis, kad „vi­sos li­gos nuo ner­vų“. Nes stre­sų, ner­vi­nės įtam­pos šian­die­nos moks­lei­viams – per akis.

L. Va­len­ti­nie­nė ne tik rū­pi­na­si sveiks­tan­čia Aus­tė­ja, tvar­ko rei­ka­lus na­muo­se ir sa­vo ma­žo­je įmo­nė­je. Mo­te­ris sa­va­no­riau­ja vė­žiu ser­gan­čių vai­kų ar­ti­mų­jų sam­bū­ry­je „Ma­mų uni­ja“ – tei­kia psi­cho­lo­gi­nes kon­sul­ta­ci­jas, mo­ko ne­pra­ras­ti vil­ties net tuo­met, kai jos, at­ro­do, ne­be­ga­lė­tų lik­ti. Nes sa­vo aki­mis ma­tė – ir Vai­kų on­ko­lo­gi­jos sky­riu­je vyks­ta ste­buk­lų.

„An­ge­lė­lį pri­me­nan­čiai mer­gy­tei aug­lys at­si­ra­do to­kio­je kū­ne­lio vie­to­je, kur ope­ruo­ti neį­ma­no­ma. Gy­dy­mo pra­džio­je te­duo­ta vos da­lys pro­cen­to, kad ma­žy­lė gy­vens. Ta­čiau tė­vai ti­kė­jo, kad ji pa­sveiks, o gy­dy­to­jai ne­nu­lei­do ran­kų. Ir vė­žys ėmė trauk­tis: nau­jau­sios pro­gno­zės – mer­gy­tės gy­dy­mas bus sėk­min­gas 58 pro­cen­tais“.

xxx

No­rin­tys pa­dė­ti Aus­tė­jai, ga­li per­ves­ti pi­ni­gų pro­te­zui į są­skai­tą Nr. LT77 7300 0101 4079 5625. Pas­kir­tis – Aus­tė­jai. Pa­ra­mos ir lab­da­ros fon­das „Ma­mų uni­ja“. Iš už­sie­nio ga­li­ma da­ry­ti per­ve­di­mą per PAY­PAL sis­te­mą ad­re­su egle@mamuunija.lt

Au­to­rės nuo­tr.

Aus­tė­jai skir­tą žais­lą ir pro­te­zui paau­ko­tus pi­ni­gus priė­mė ma­ma Lau­ra Va­len­ti­nie­nė.