Naujausios
Baltos rožės ant juodojo akmens
Gruodžio 30-ąją Rozalimo kapinėse būrelis bendraminčių, buvusių mokinių ir miestelio gyventojai atsisveikino su rozalimiete, žinoma šalyje visuomenininke ir tikrojo pilietiškumo Mokytoja Genovaite Valčiukiene.
Gindama savo kraštą, kad jis netaptų svetimšalių kapitalo kiaulide, garbaus amžiaus pedagogė tapo stambių kiaulininkystės kompleksų statyboms besipriešinančių šalies gyventojų vienytoja ir viešojo intereso gynėja. Mokytoja šiai veiklai paaukojo visas savo jėgas ir ramybę.
Janina VANSAUSKIENĖ
pakruojis@skrastas.lt
Paskutinis prašymas
Jei ne rozalimietė Genovaitė Valčiukienė, šiandien Pakruojo rajonas jau būtų pradvisęs danų kiaulių srutomis iš galbūt 14 kiaulių kompleksų.
Jei ne Mokytoja, šiandien Rozalimo pušynas būtų beveik prieš dešimtmetį planuotų kirtimų likučiai, o dabar yra pustrečio šimto hektarų valstybinis miško parkas.
Mažo miestelio pedagogė G.Valčiukienė, išėjusi į užtarnautą poilsį ėmėsi pilietinės veiklos, jai atiduodama visas jėgas. Pastaraisiais metais jos seko.
Praėjusiais metais viename rajono ūkininkų susibūrime Mokytoja netikėtai pranešė pasitraukianti iš kovos prieš kiaulininkus.
„Nebeleidžia sveikata. Padariau, kiek leido jėgos, laimėtas mūšis, bet ne karas. Todėl būkite budrūs, nepasitikėkite ir nesileiskite apgaunami“, – taip tada Genovaitė Valčiukienė įspėjo rajono ūkininkus apie rajono valdžios stumiamą dar vieną kiaulizacijos planą – gyvulininkystės plėtros studiją.
Ji savivaldybės lėšomis buvo rengiama, danų kapitalo įmonės „Saerimner“ atstovams pareiškus norą bendrajame rajono plėtros plane užtikrinti ateitį jų kiaulynų plėtrai.
Šį rudenį Mokytojos sveikata ėmė silpti. Beveik porą pastarųjų mėnesių ji gydėsi ligoninėje.
„Mama buvo praradusi norą gyventi. Sąmoningai atsisakydama maisto silpo...“ – po laidotuvių apie paskutines Genovaitės Valčiukienės gyvenimo dienas „Pakruojo kraštui“ sakė sūnus Saulius Valčiukas.
Prieš mirtį Mokytoja savo vaikų paprašė išpildyti paskutinį norą: pranešti, kad į jos laidotuves nebūtų nešami vainikai, krepšeliai, o tik baltos rožės.
Paskutinįjį 2012-ųjų sekmadienį juodo marmuro plokšte uždengta Mokytojos kapavietė, buvo nuklota baltomis rožėmis.
Vasario 5-ąją Genovaitei Valčiukienei būtų sukakę 79-eri.
Į pasipriešinimo akciją – remdamasi lazdele
Tikriausiai danų kiaulių augintojai nesitikėjo, kad rajono valdžią „Mūšos“ komplekse pavaišinę guliašu ir pelnę jos nuolankumą, susidurs su nepalenkiama miestelio inteligente. Ir dėl jos atkaklumo turės riboti grandiozinius savo kiaulynų plėtros planus.
Mokytoja praėjusį birželį sutelkusi kelis bendraminčius visuomenei davė paskutiniąją pilietiškumo pamoką.
Birželio pradžioje Vilniuje vyko Europos kiaulių augintojų kongresas. Jo dalyviai atvažiavo į Pakruojo rajoną aplankyti vieno stambiausių Lietuvoje „Mūšos“ kiaulių komplekso, priklausančio „Saerimner“.
G. Valčiukienės suburtas būrelis gyventojų kiaulių auginimo pramonininkus pasitiko protestu. Ir jiems leido suprasti: kad ir kokias plėtros galimybes pastarieji čia įžvelgtų, jų laukia nemenkas iššūkis – įveikti savo kraštui neabejingų žmonių pasipriešinimą.
Reportažą iš protesto akcijos dariusi „Pakruojo krašto“ žurnalistė Janina Šaparnienė prisimena, jog Mokytoja į protesto akciją ėjo sukaupusi senkančias jėgas.
„Mokytoja jau vaikščiojo pasiremdama lazdele, o kai laukėme iš komplekso teritorijos išvažiuojančių kongreso dalyvių, ji sėdėjo ant griovio krašto. Stovėti jai buvo per sunku. Vėliau jos paprašytas apsaugininkas atnešė kėdę“, – prisimena kolegė.
Po kelių dienų „Saerimner“ paskelbė stabdanti savo investicijas Lietuvoje. Toks buvo danų kiaulių augintojų atsakas, turėjęs neva drausminti ekonomiškai nesusipratusius lietuvius, panūdusius ginti savo krašto žemes, vandenį ir orą.
Teismų maratonas baigėsi pergale
2011-ųjų pradžioje, prieš savivaldybių rinkimus, Genovaitė Valčiukienė išplatino ultimatumą Pakruojo rajono valdžiai.
Mokytoja tikėjosi paakinti visuomenę įvertinti, kaip išsirinktoji valdžia pataikauja svetimšaliams ir negirdi savo žmonių.
Pakruojo valdžia, pažeisdama įstatymus, 2004 m. lapkričio 25 d. leido Rozalimo ir Klovainių seniūnijose rengti 3 naujų kompleksų detaliuosius planus.
Nepaisydama tūkstančių žmonių priešinimosi Pakruojo savivaldybės taryba 2005 m. kovo 24 d. priėmė nutarimą, leidžiantį Pakruojo rajone statyti iki 11 kompleksų. UAB „Saerimner“ sudarė planus, pažymėdama 26 būsimų kompleksų vietas.
„Jeigu ne šešerius metus besitęsiantys teismai Šiaulių apygardos ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teismuose, o dabar ir Europos Sąjungos teisingumo teisme, kompleksai jau 2007 m. būtų stovėję Pakruojo rajone“, – tada į visuomenę kreipėsi Genovaitė Valčiukienė.
O tuo laiku kiekviename teismo posėdyje daugėjo UAB „Saerimner“ advokatų. Nors Mokytoja bylinėjosi su Pakruojo rajono savivaldybe, Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamentu, Šiaulių sveikatos centru ir Šiaulių apskrities viršininko administracija – valstybės institucijomis, atstovaujamomis savų advokatų.
„Kodėl, norint sustabdyti Pakruojo rajono savivaldybės Tarybos padaryto nusikaltimo vyksmą, ne jos nariai, o aš turiu mokėti savo sveikata, paskutiniais senatvei taupytais pinigais, gyvenimo saulėlydžio metais? Laikas mane pavaduoti, pakeisti“, – apie pamainą sunkioje viešojo intereso gynimo kovoje tada prabilo Mokytoja.
Šventas reikalas
"Tikiu, kad mes nepralaimėsime, – laukdama Europos Teisingumo Teismo verdikto prieš dvejus metus kalbėjo G.Valčiukienė. – Šis reikalas – šventas. Nuo mūsų laimėjimo ar pralaimėjimo priklausys mūsų vaikų ir vaikaičių ateitis ir likimas. Žmonėms daviau garbės žodį kovoti iki galo. Dėl to, kad ne tik Pakruojo rajonas, bet ir visa Lietuva netaptų svetimų kiaulių kolonija”, – teisingumo pergale buvo įsitikinusi Mokytoja.
Į Europos Teisingumo Teismą Liuksemburge kreipėsi Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas, kad šis išaiškintų, ar byloje taikytas Lietuvos teisinis reguliavimas atitinka Europos Sąjungos teisę.
Tų pačių metų rugsėjį iš Liuksemburgo pasiekė žinia: Lietuvos institucijos netinkamai taikė Europos Sąjungos teisės normas byloje, kurioje rozalimietė mokytoja Genovaitė Valčiukienė ir kiti aktyvūs pakruojiečiai siekia apginti savo teisę į saugią ir sveiką aplinką.
„Mums po tokių išvadų bus gerokai lengviau toliau bylinėtis. Buvome kaltinami kažkokiomis ambicijomis, o pasirodo, kad buvome teisūs“, — po šešerius metus trukusio teismų maratono lengviau atsikvėpti galėjo G. Valčiukienė.
Pasiekimai – kaip palikimas
Kiek gali vienas žmogus nuveikti dėl savo žemės, savo krašto, Lietuvos? Daug. Tiek, kiek padarė Genovaitė Valčiukienė.
2005-aisiais „Šiaulių kraštas“ mokytoją Genovaitę Valčiukienę paskelbė „Metų piliete“. Mokytojai ši nominacija buvo suteikta už kovą prieš danų kiaulynų plėtrą Pakruojo ir aplinkiniuose rajonuose.
Genovaitė Valčiukienė 2001-aisiais buvo apdovanota Žaliojo Angelo statulėle. Lietuvos žaliųjų judėjimas, parėmęs Mokytoją jos tolimesnėje veikloje, šį apdovanojimą įteikė už Rozalimo pušyno išsaugojimą ginant jį nuo sunaikinimo ir pastangas, kuriant jame valstybinį miško parką.
Mokytoja išėjo palikusi pilietiškumo pamokas ir supratimą, jog tai, ką pasiekė ji ir jos bendraminčiai, lieka visai Lietuvai.
Janinos ŠAPARNIENĖS nuotr.
PILIETĖ: Genovaitė Valčiukienė – mažo miestelio inteligentė – suvienijo tūkstančius bendraminčių ir sustabdė Pakruojo rajono ir visos Lietuvos kiaulizcijos planus.
Janinos VANSAUSKIENĖS nuotr.
ATSISVEIKINIMAS: Mokytojos kapą užklojo baltos rožės.