
Naujausios
Mokinių rankose baltosios lazdelės
Renginį pradėjo Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos Pakruojo rajono filialo pirmininkė Kristina Butkevičienė, kuri padėkojo visiems, prisidėjusiems, kad akcija įvyktų. Spalio 15 d. LASS (Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos) Pakruojo rajono filialas, kurį sudaro daugiausia vyresnio amžiaus 56 nariai, paminėjo ir 55 metų jubiliejų. LAD (Lietuvos aklųjų draugijos) Pakruojo skyrius susikūrė 1964 m. spalio 15 d. Tuomet tebuvo 4 nariai.
Akcijoje dalyvavę LASS Pakruojo rajono filialo nariai rankose laikė baltąsias lazdeles. Baltoji lazdelė – ne šiaip kokia lazda, o speciali, skirta neregiams. Baltoji lazdelė –neatskiriama neregio draugė, palydovė. Įgudusiose rankose ji daro beveik stebuklus ir labai padidina neregio savarankiškumą, mobilumą, perspėja apie kelio paviršiaus nelygumus, o balta jos spalva praeivius gatvėje, automobilių vairuotojus įspėja, kad kelyje aklas žmogus.
K. Butkevičienė papasakojo, jog aklieji su lazdomis vaikščiojo nuo seniausių laikų. Tačiau tik XX a. pradžioje, ypatingai po Pirmojo pasaulinio karo, pradėta suprasti, kad lazdelė regėjimo netekusiam žmogui gali daug padėti.
Patirtis parodė, kad įgudusiose rankose ji labai padidina neregio savarankiškumą, praplečia judėjimo laisvę, gerina pasitikėjimą savimi. Vaikščiojimo su lazdele įgūdžių, kaip tam tikros mobilumo sistemos, aklieji pradėti mokyti Jungtinėse Amerikos Valstijose.
Pirmininkė paminėjo priežastis, kodėl neregiui reikėtų vaikščioti su baltąja lazdele. Lazdelė, kaip lytėjimo instrumentas, padeda atpažinti objekto savybes. Įdomu tai, kad, naudodamas lazdelę, neregys gauna informacijos apie daikto formą. Galima sužinoti apie jo paviršiaus struktūrą ir pagal garsus identifikuoti pačius daiktus. Vienoks garsas yra medinių durų, vedančių iš vestibiulio, kitoks – metalinių, atsparių gaisrui, durų, įrengtų tarp vestibiulio ir laiptinės.
Lietuvoje 1991 metais pradėta mokyti akluosius orientacijos ir mobilumo. Pamatę akląjį gatvėje su lazdele, žmonės atsisukdavo po keletą kartų. Nemaža grupė aklųjų atsisakydavo nuo orientacijos ir mobilumo pamokų vien dėl to, kad į rankas reikia paimti baltąją lazdelę. Aklieji susidūrė su psichologinėmis problemomis, juos vargino gėda, kad yra kitokie. Matyt, todėl, kad bet kokia lazda nuo seniausių laikų žmogaus sąmonėje asocijavosi su elgetyste, išmalda, luošumu, kažin kokia nesuprasta ir neįsisąmoninta gėda. Ne kartą buvo ištarta frazė: „Kaip aš pasirodysiu gatvėje su lazda, ką žmonės pagalvos?“
Tokie žmonės laiku nebuvo gavę kvalifikuotos psichologinės pagalbos, visuomenės nesupratingumas, stigmatizacija arba informacijos trūkumas apie regėjimo neįgaliuosius, vertė akluosius užsidaryti namuose, jaustis menkaverčiais, kaltais be kaltės.
K. Butkevičienė, kad, organizuodama šią socialinę akciją ji ir filialo nariai tikisi supažindinti visuomenę su regėjimo neįgaliųjų sunkumais bei poreikiais, perteikti regėjimo neįgaliųjų, atvykusių iš Latvijos, turinčių šunis vedlius, asmeninę patirtį.
Renginio pabaigoje mokiniams buvo leista pasijusti neregių vietoje, ant akių uždedant raiščius ir įduodant į rankas baltąją lazdelę. Mokiniai bandė orientuotis aplinkoje, būdami tamsoje.
Šunys vedliai
Svečiai iš Latvijos Z. Klavina, A. Volkovs ir V. Sergejevs papasakojo apie šunis vedlius, kurie Latvijoje atrenkami, išmokomi padėti neįgaliesiems ir po to kartu gyvena su neregiu. Tokių šunų laikymą numato ir Latvijos Respublikos įstatymai. Deja, to dar nėra Lietuvoje. Įdomu tai, kad šunys vedliai turi būti kartu su šeimininku viešosiose vietose (viešajame transporte, kavinėse, įvairiose intitucijose) be antsnukio. Tokie šunys yra išmokinti nepulti žmonių, kurie jiems, sakykime, užmintų ant kojos viešajame transporte. Jų negalima glostyti ar maitinti svetimiems, kad neblaškytų šuns. Nematantiesiems padėti mokinami labradorų veislės šunys.
Svečiai pademonstravo, kaip šie šunys vedžiojami, kaip vykdo komandas. Mokiniai svečiams turėjo daug klausimų.