Naujausios
Bažnyčios puošyba atskleidė užslėptą talentą
Rozalimietė Irma Budzevičienė atrodė sumišusi, kai jai ir jos šeimai po velykinių mišių klebonas dėkojo už bažnyčios puošybą, jam pritardami ilgai plojo tikintieji. Moteris, kurį laiką buvusi bedarbe ir ėmusis jai nežinomų „pročkelės“ visuomeninių pareigų, netikėtai pelnė didžiulį aplinkinių dėkingumą ir įvertinimą.
Janina VANSAUSKIENĖ
pakruojis@skrastas.lt
Be šeimos neišsivertų
Irma Budzevičienė "pročkelės" visuomeninių pareigų ėmėsi prieš porą metų, bažnyčiai rengiantis minėti Visų šventųjų dieną.
„Atėjau pabandyti, išgirdusi, kad ieškoma žmogaus bažnyčiai tvarkyti, puošti. Pradžioje nieko nežinojau, nes nebuvau uoli jos lankytoja, bet vėliau viskas stojosi į savo vietas, – šypsosi per trisdešimt perkopusi dvejų sūnų mama. – Kai nežinau ko nors, ir dabar klausiu klebono. Jis visada paaiškina švenčių liturgiją, kurį altorių ar kokį liturgijos momentą reikėtų išryškinti, ieškau informacijos internete. Mane tas darbas traukia, aš juo domiuosi.“
Irma prisipažįsta, kad jai už bažnyčios puošybą jau ne kartą dėkojo parapijiečiai. „Kartais po mišių prieina žmogus ir dėkoja, kad bažnyčioje gražu. Malonu, žinoma, girdėti gerus žodžius apie savo darbą“, – šypsosi rozalimietė, tikinčiųjų laikoma talentinga bažnyčios puošėja.
Moteris skuba pabrėžti, kad jei ne jos vyras Ramūnas ir du paaugliai sūnūs, bažnyčioje nebūtų taip gražu, o ir ji negalėtų tiek mielam užsiėmimui skirti laiko, kiek dabar.
„Kartais prieš šventes čia ilgai užsibūnu, todėl namuose už mane pasidarbuoja vyresnysis sūnus. O kai sumanau kokią nors įmantresnę puošybą, vyras iš medžio sumeistrauja“, – sako I. Budzevičienė ir atskleidžia: „Tuos ratukus su velykiniais margučiais irgi Ramūnas sumeistravo.“
Moteris sako, kad bažnyčios puošybos reikalais rūpinasi ir klebonas Algirdas Žibėnas, prireikus talkos, pasiraitoja rankoves ir imasi patarnautojams per sunkaus darbo.
„Būsi gera žmona“
Irma sako, kad ne vienas jos jau klausė, kokius mokslus esanti baigusi, kad taip sumaniai ir įtaigiai puošia bažnyčią. Tačiau moteris smalsuolių negali nudžiuginti, turinti kokios nors menų akademijos baigimo diplomą.
„Baigiau Joniškėlio žemės ūkio technikumą, įgijau namų ekonomės profesiją. Tėvai taip norėjo, sakė, išmoksi susiūti kai reikės, maistą gaminti – būsi gera žmona“, – apie profesiją, kurią rinkosi ne pati, prisipažįsta Irma. Moteris sako, jog tai, ko ji mokėsi, nebuvo susiję su bažnyčios puošyba ar didesnių erdvių dekoravimu.
O vyras, nugirdęs pokalbį, įsiterpia: „Iš tiesų, ji – labai gera žmona.“
„Bet mano vyrai prieš šventes dažniausiai yra nuskriausti, nes tada daug laiko praleidžiu bažnyčioje, o kartais ir juos į talką kviečiu. Jie jau nebepriekaištauja, o tik draugiškai pasijuokia: „Mamos mielinės bandelės bus po švenčių.“
Kada bažnyčioje gražu?
Per šias Velykas rozalimiečiai kalbėjo, jog miestelio „bažnyčioje buvo labai gražu“.
„Taip yra sakoma, kai ne tik klebonas, bet ir parapijiečiai rūpinasi velykine procesija, kai patys vyrai neraginami imasi nešti bažnytines vėliavas, kai Velykų rytą susirenka daug žmonių, jaunimo ir kai bažnyčia papuošta“, – paaiškina Danutė Svetikienė, ką paprastai turi galvoje rozalimiečiai, kai sako „bažnyčioje gražu“.
D. Svetikienė daugelį metų patarnavo šviesaus atminimo ilgamečiam Rozalimo klebonui, rajono garbės piliečiui Anicetui Kisieliui, yra uoli bažnyčios lankytoja.
D. Svetikienės nuomone, Irma „pročkelės“ pareigas atlieka nepriekaištingai, o jos sumanyta puošyba yra kitokia, nei būdavo senesniais laikais. „Keičiasi gyvenimas, keičiasi ir puošyba“, – šypsosi garbaus amžiaus moteris.
Popierinių akmenų nebėra
Jos atmintyje – Rozalimo bažnyčios puošyba nuo 1958-ųjų – laikai, kai priešais Didįjį altorių iš popierinių cemento maišų buvo imituojami Kristaus kapo akmenys, niša, kurioje buvo guldama garsiojo dievdirbio Jono Danausko sukurta Nukryžiuotojo skulptūra. Kapo tikrumo vaizdą buvo stengiamasi padaryti naudojant įvairius žalumynus, gėles natūralios augalijos realumui sukurti.
„Vėliau tie popieriniai akmenys susilamdė, nebetiko kapo uolai imituoti. Šventinė bažnyčios puošyba keitėsi pagal buvusių „pročkelių“ sugebėjimus.
„Tos grandinės ant tikrų akmenų, dygliuotos šakos, drobė ir lengvas, baltas audeklas nuo Kristaus kūno kylantis iki monstrancijos... Kaip į dangų... Net širdį suspaudžia“, – susigraudina ponia Danutė simboliais, kurie Irmai pasirodė svarbesni, nei bandymas sukurti „popierinių akmenų“ kapą.
Autorės nuotr.
PUOŠYBA: Rozalimietė Irma Budzevičienė sako, kad bažnyčios puošyba jai – sudėtingas, bet malonus kūrybinis užsiėmimas.
SIMBOLIS: Rozalimo bažnyčioje dievdirbio J. Danausko sukurtą Nukryžiuotąjį Irma paguldė ant drobės, o baltu audeklu, kylančiu iki monstrancijos, sukūrė Prisikėlimo ir žengimo į dangų simbolį.
ATMINTIS: Rozalimietės Danutės Svetikienės atmintyje – bažnyčios puošybos tradicijos nuo 1958-ųjų.
KAPAS: Po Kristaus Prisikėlimo liturgijos, nuo altoriaus nuėmus monstranciją ir mirusio Nukryžiuotojo skulptūrą, Irma padėjo rausvų rožių puokštę.
KARPINIAI: Irma karpiniais papuošė visus bažnyčios suolus.
KANČIA: Kristaus kančias kalėjime Irma priminė naudodama dygliuotus augalus, aprūdijusias grandines, šiurkščią drobę ir tikrus akmenis.
PUOKŠTĖ: Velykinė puokštė prie mišių stalo ne tradicinėje vazoje, bet drevėto medžio kamieno stovelyje.