Naujausios
Buvę bankininkai dėl lito neverkia
2014 ir 2015 metų sandūra Lietuvos istorijoje liks paženklinta lito praradimu ir euro įvedimu. Valiutos pasikeitimą žmonės vertina įvairiai, o buvę bankininkai šio įvykio nesureikšmina. Jų nuomone, keičiant valiutą nepatogumai yra laikini, o pokyčiai – naudingi ir ilgalaikiai.
Janina VANSAUSKIENĖ
pakruojis@skrastas.lt
Labiausiai euro reikėjo 2007-aisiais
Guostagalyje gyvenanti Zita Gasiūnienė – buvusi rajono merė, kurį laiką vadovavusi vieno komercijos banko Pakruojo skyriui. Paklausta, kaip ruošiasi atsisveikinti su nacionaline valiuta, buvusi bankininkė atsako: „Nei dainuoju, nei verkiu. Dabar esminių pokyčių lito keitimas euru nepadarys.“
Buvusi bankininkė mano, jog žmonės būtų patyrę daugiau naudos, jei nacionalinės valiutos keitimas būtų įvykdytas 2007-aisiais. Tačiau tada dėl neatitikimo Mastrichto kriterijams buvo nuspręsta euro įvedimą atidėti.
„Tuomet daugelis ėmė bankų paskolas būstams pirkti ar kitoms reikmėms. Buvo abejojama: naudingiau skolintis iš banko eurais ar litais“, – primena tuomet aktualų banko klientams klausimą Z. Gasiūnienė.
„Šiandien aišku, kad tie, kurie ėmė paskolas eurais, laimėjo, nes per krizę buvo mažesnės palūkanos. Džiaugiuosi, kad litas nebuvo devalvuotas, – sakė buvusi bankininkė. – Kas sako, kad su euro įvedimu brango prekės, nėra visiškai teisus. Jos visą laiką po truputį brango, brangsta ir brangs. O keisti pinigus Lietuvai reikėjo – šiandieniniame pasaulyje šaliai likti su mažai žinoma valiuta būtų ekonomiškai nenaudinga.“
Z. Gasiūnienės žodžiais, nepatogumai susiję su valiutos keitimu tėra laikini. „Prie naujų pinigų priprasime greit, svarbiau – kad juos naudotume išmintingai ir nestokotume“, – sako Z. Gasiūnienė.
Litą atminčiai dar padės
Aštuoniasdešimt septynerių pakruojietis, buvęs ilgametis Taupomojo banko Pakruojo skyriaus vedėjas Henrikas Tamošiūnas dėl nacionalinės valiutos praradimo taip pat nesielvartauja. Sako, jog per daugiau kaip pusšimtį metų banke patyrė ir rublio keitimą laikinaisiais pinigais – talonais (vadinamaisiais „vagnorėliais“ ) 1992 metais, ir nacionalinės valiutos lito atėjimą.
Vyras ant stalo pažeria atminčiai sukrautų šalyje cirkuliavusių pinigų kupiūrų pluoštelį. Jame seniausias pinigas – 1947-aisiais išleistas rusiškas rublis. Beveik pusė tos kupiūros – jau sutrūniję.
H. Tamošiūnas, baigęs Kauno finansų technikumą, 1950-aisiais buvo paskirtas dirbti į Pakruojo taupomąją kasą.
„Prisimenu, sunkus laikas buvo: žmonės banke netaupė, nes pokariu neturėjo iš ko taupyti. Atidarant sąskaitas reikėjo įnešti 5 rublius. Tada tai buvo dideli pinigai“, – prisimena pakruojietis, nesureikšminantis ir dabartinio pinigų keitimo.
H. Tamošiūnas už nepriekaištingą Taupomojo banko Pakruojo skyriaus vedėjo darbą bei už rajono finansinius pasiekimus buvo apdovanotas Finansų ministerijos ženklu. Tie pasiekimai bylojo, jog žemdirbių krašto žmonės banke laikė daugiau pinigų nei kuriame kitame menkos pramonės šalies rajone. Taupomasis bankas H. Tamošiūnui išliko vienintele darbo vieta per visą gyvenimą.
Autorės nuotr.
NUOMONĖ: Buvusi bankininkė Zita Gasiūnienė mano, kad nacionalinės valiutos keitimas – perspektyvus šalies žingsnis.
PRISIMINIMAS: Buvęs Taupomojo banko Pakruojo skyriaus vedėjas Henrikas Tamošiūnas kelis litus ir centų prisiminimui padės paskutinėmis nacionalinės valiutos egzistavimo dienomis.