Naujausios
Buvusio tremtinio svajonė – sugrįžti į jaunystės vietas
Birželio 14-oji pakruojiečiui Jonui Balnioniui, kaip ir kitiems buvusiems tremtiniams, viena įsimintiniausių dienų per metus. Įveikti pragariškus sunkumus ir išlikti gyvam Sibire jam padėjo jaunystė ir tikėjimas kada nors sugrįžti į Lietuvą.
Stanislava VIČAITĖ
pakruojis@skrastas.lt
Apie tremtį mena ir nuotraukos
Šį ketvirtadienį Lietuvoje bus minima Gedulo ir vilties diena. Ją prisimins ir Jonas Balnionis. Kartu su savo likimo broliais ir sesėmis ateis prie paminklo tremtiniams, pastatyto Pakruojo bažnyčios šventoriuje, dalysis prisiminimais apie tremtį.
Nuotraukos – geriausi liudininkai: užtenka vos žvilgtelėti, ir prieš akis iškyla tolimos praeities vaizdai. Senų fotografijų Jono namuose – bent keli albumai. Ne vienoje iš jų įamžintos ir akimirkos iš tremtinio gyvenimo Sibire.
„Čia aš su kitais lietuviais tremtiniais prie aukso kasyklų“, – aiškina Jonas, rodydamas į nuotrauką, kurioje – būrelis jaunų vyrų ir moterų, vilkinčių ilgais apsiaustais, šimtasiūlėmis, o ant galvų ne vienas užsidėjęs gobtuvą. Kai kurie rankose laiko dar ir įrankius.
„Čia – mūsų namukas, kuriame vėliau gyvenau su tėvais Bagrade. Šalia jo aš nusipaveikslavau su senutėliu IŽ'u, kurį nusipirkau iš vienos rusės. Mat jai beilsint kurortuose pritrūko pinigų, tai liepė motinai parduoti motociklą“, – rodo vėl kitą, pridurdamas, jog tas senutėlis motociklas jam tiek daug suteikė laisvės Sibire. O kiek nuotykių su juo patirta!
Dar kitoje nuotraukoje J. Balnionis nufotografuotas su geriausiu draugu Feliksu iš Klaipėdos. Šitoje – Jonas dirba gateriu lentpjūvėje. Čia – prie baltos palapinės, kuri pirmą vasarą Sibire jam atstojo namus.
„O čia aš septyniolikos metų. Nupaveiksluotas per tardymą 1949 metų balandžio 9-osios naktį NKVD būstinėje Rozalime“, – aiškina Jonas, tvirtindamas, jog niekaip neprisimena, kad kas tada jį būtų fotografavęs. Šią nuotrauką jau po daugelio metų jis rado archyvuose, prisegtą prie jo bylos.
Į tremtį – atskirai nuo šeimos
Į Sibirą Balnionių šeima iš Bališkių kaimo buvo ištremta 1949-ųjų metų pavasarį. Į tremiamųjų sąrašus bališkiečiai įrašyti kaip buožės. Nors teturėjo penkiolika hektarų žemės ir dar septynis nuomavosi iš giminaičio. Tiesa, dar Balnioniai užkliuvo ir dėl to, kad „išnaudojo darbo liaudį“ – turėjo samdinę merginą.
Tik po keliasdešimties metų Jonas sužinos, kad jų šeima buvo sekama dar 1948 metais. Iš archyvinės medžiagos paaiškėjo, kad apie juos informuodavo enkavedistų ryšininkė pravarde Chitraja. Kas ji tokia, iki šiol nežinoma.
Į tremtį Jonas išvažiavo vėliau, nei tėvai ir sesuo.
„Kai išgirsdavome, jog tą dieną veš žmones, slėpdavomės pas močiutę Bunčiuose. Po kelių dienų grįžę radome tuščius namus: tik seni popieriai mėtėsi ant žemės", – mena Jonas, pridurdamas, jog kitas kartas tėvams ir seseriai buvo lemtingas: kovo mėnesį jie buvo ištremti į Krasnojarsko kraštą.
Tą kartą septyniolikmetis Jonas pabėgo. Nepavijo nei paskui bėgantys stribai, nei jų paleistos kulkos. Slapstėsi kažkieno daržinėje po šiaudais, vėliau – pas draugus, pažįstamus. Kai viskas nurimo, grįžo į Bunčius pas močiutę.
„Kadangi mokiausi ketvirtoje progimnazijos klasėje, galvojau tęsti mokslus, o baigus mokyklą išvažiuoti į Kauną pas dėdę. Po kelių dienų enkavedistai išsivedė mane tiesiai iš pamokų“, – pasakojo J. Balnionis.
Naktiniai tardymai Rozalime, vėliau – Šeduva, Šiauliai. Šiauliuose, per karą buvusiame žydų lageryje, jį ir tokio pat likimo draugus – daugiausiai moksleivius ir studentus – laikė kelias savaites. Paskui gyvuliniu traukiniu visi išdundėjo į Sibirą.
Gyvenimas ir darbas Sibire
Į Vasiljevską, gyvenvietę Bodaibinsko rajone, Irkutsko srityje, juos atgabeno lėktuvu ir liepė pėsčiomis eiti į Aleksandrovską – nuolatinę buvimo vietą.
„Buvo gegužės mėnuo. Ėjome basomis kojomis. Vasiljevske buvo šlapia, o Aleksandrovske dar nė sniegas nenutirpęs. Paskui vežimu nuvežė į taigoje esančią aikštelę, davė du kirvius, gabalą balto audinio ir liepė statytis palapinę“, – mena Jonas. – Visi teturėjom po 17–18 metų, o kaip statyti palapinę nė vienas nenutuokėme“.
Kol sugalvojo iš karčių pasidaryti stoginę ir ant jos užtiesti audinį. Kaip tarė, taip padarė.
„Kur gyventi jau turėjom. Tik bijojom, kad meška bemiegant neįlįstų. Tada nukirtom storą kedrą ir jį užridenom prie įėjimo“, – pasakoja Jonas.
Jaunuoliams dar teko pastatyti ne vieną palapinę, mat jose netrukus buvo apgyvendintos ir kitų tremtinių šeimos. Palapinėse žmonės gyveno per vasarą, o žiemą apgyvendinti iš kažkokio dirvožemio drėbtuose kultūros namuose. Čia bemiegant ir plaukai prišaldavo prie sienų.
Kur tik neteko tremtyje Jonui dirbti: ir aukso kasyklose, ir kirsti medžius taigoje, statyti elektros stulpus. Po kelerių metų – lentpjūvėje, plytinėje, net vairuotoju ligoninėje. Čia jam buvo patikėta nauja mašina.
„Ją vairuoti norėjo ne vienas rusas. Tačiau leido man, nes lietuviai vietos žmonių buvo itin gerbiami. Už darbštumą, už sąžiningumą, už tai, kad daug ko juos išmokė“, – sako J. Balnionis.
Svajodavo apie bulves
Būdamas tremtyje, amžino įšalo žemėje, Jonas prisipažino svajodavęs apie bulves. Jų ten nebuvo, o jei kas iš toli atveždavo parduoti, tai kibirėlis kainavo apie trisdešimt rublių. Iš kur tokie pinigai tremtiniui, jei ir taip galą su galu vos sudūrė?
„Dar svajojau pamatyti savo tėvus ir seserį. Kad jie yra Krasnojarsko krašte, sužinojau iš giminių, likusių Lietuvoje, laiško“, – mena Jonas.
Taip prasidėjo susirašinėjimas su tėvais, ištremtais už trijų tūkstančių kilometrų nuo Jono buvimo vietos. Ir prašymai, kad leistų jam gyventi kartu su jais. Po kiek laiko leidimas buvo gautas. Tik tą kartą neišvažiavo, nes apie tai sužinojo per vėlai. Teko laukti kito. Ir sulaukė.
„Ten ir bulvių jau galėjau pavalgyti, nes derlingose to krašto žemėse jos gerai derėjo“, – šypsosi Jonas, pridurdamas, jog vėliau jų šeima ir karvutę, kiaules laikė. Ir namelį Bagrade, netoli Jenisiejaus upės, nusipirko.
Laiko pokštams atsirasdavo
Išlikti svetimame krašte, kur žiemą spigindavo 40-50 laipsnių šaltis, Jonas sako, jog padėjo jaunystės karštis.
„Bedirbdamas aukso kasyklose susirgau plaučių uždegimu. Nuvežė į ligoninę, o ten nė reikalingų vaistų nėra. Nežinau, gal lietuvės medikės rūpestis, gal kad jaunas buvau, bet išsikapsčiau“, – sako Jonas.
Tremtiniai ir linksmybėms rasdavo laiko. Štai vos atvykę į tremties vietą sugalvojo švęsti Jonines, nes jų gretose buvo net keturi Jonai.
„Ir į šokius eidavom. Apsiavę veltinius, su šimtasiūlėmis ant pečių sukom valsus. Šokdinom rusaites, nes toje vietoje jaunų lietuvaičių nebuvo“, – šypsosi buvęs tremtinys.
„Su geriausiu draugu Feliksu visokių pokštų prasimanydavome. Darbuotis teko toliau nuo namų, todėl apgyvendino mus tokioje mažoje trobelėje. Buvo tamsu. Žiūrim, ogi kitoje trobelėje prie apšviesto lango puošiasi Pavolgio vokietaitės. Sugalvojom jas pagąsdinti: iš bulvės išskaptavom didžiulius dantis, galvą apsigobėm paklode ir – prie jų lango. Tos pamačiusios kad suklyks! Nuo to klyksmo iš miego pabudęs su mumis trobelėje gyvenęs vyras manė, kad kilo gaisras. Jau kiek juoko mums buvo“, – juokiasi J. Balnionis.
Tremtyje Joną aplankė ir pirmoji meilė. Tik lenkaitės tėvas jų draugystei paprieštaravo.
Šeima sulaukė reabilitacijos
Tremtiniai žinojo, kad Sibire bus iki gyvos galvos.
„Tikėjimas ir viltis, kad kada nors vis dėlto vėl pamatysim Lietuvą tūnojo giliai širdyje. Tas jausmas dar labiau sustiprėjo, kai keletui buvo leista grįžti į Lietuvą dar 1955 metais“, – pasakojo Jonas.
Ir sulaukė. Apie tai jam pranešė tėvai, kai jis grįžo iš darbo. Tačiau iš karto nevažiavo, nes dar buvo nenukastos bulvės. O ir namelį reikėjo parduoti.
Į Lietuvą grįžo 1958-ųjų pavasarį. Apsistojo Bunčiuose, vėliau leido apsigyventi savoje sodyboje Bališkiuose. Be jų čia glaudėsi dar dvi šeimos.
„Tėvui buvo skaudu, kad savo namuose negali jaustis šeimininku. Todėl rašė laiškus į Vilnių, Maskvą, net Valentinai Tereškovai. Su prašymu, kad mūsų šeimą reabilituotų“, – mena Jonas.
Tėvo pastangos nenuėjo veltui: 1979 metais Balnionių šeima buvo reabilituota, o už atimtą turtą priskaičiuota 5000 litų. Taip Balnioniai atgavo savo sodybą, kurios gyvenamasis namas statytas Jono senelio dar 1918 metais.
Ir dabar Jonas su žmona Vanda, vaikais ir anūkais leidžia vasaras šioje sodyboje.
Savo praeitį tremtiniai slėpė
Atkūrus nepriklausomybę, Jonas įsijungė į tremtinių veiklą.
„Tik tada ir sužinojau, kiek daug pažįstamų žmonių – buvę tremtiniai. Anais laikais niekas apie tai nekalbėjo, nes bijojo. Žmonos darbovietėje beskirstant butus kažkas priminė, kad aš – buvęs tremtinys. Tačiau vienos moters užtarimu butą mūsų šeimai skyrė“, – sako Jonas, pridurdamas, jog su savo draugais tremtiniais iš Žemaitijos jie kasmet susitikdavo dar tarybiniais metais.
Jonas rodo dvi didelio formato nuotraukas. Jose – dar bebūnant tremtyje darytos Bagrado miestelio nuotraukos.
„Neseniai sūnus internete parodė Bagrado nuotrauką, darytą iš palydovo. Nustebau, koks dabar jis didelis. Anksčiau tebuvo trys gatvės“, – sako Jonas, pridurdamas, jog dabar norėtų sugrįžti į tas jaunystėje praleistas vietas, kur motociklu išvažinėtas kiekvienas takelis.
„Anksčiau ir sūnus siūlė ten nuvažiuoti. Neišsiruošiau. O dabar taip toli keliauti ir sveikata nebeleidžia“, – apgailestauja J. Balnionis.
Autorės nuotr.
SODYBA: Jonas Balnionis laimingas, kad kiekvieną vasarą gali sugrįžti į šimtametę savo šeimos sodybą Bališkiuose.
Jono BALNIONIO asmeninio albumo nuotr.
LIETUVIAI: Tremtiniai lietuviai prie kalno, už kurio išsidėstęs Bagrado miestelis Krasnojarsko srityje.
KASYKLA: Tremtiniai po darbo aukso kasyklose Bodaibinsko rajone, Irkutsko srityje. Antoje eilėje antras iš dešinės – Jonas Balnionis.
TARDYMAS: Septyniolikmetis Jonas Balnionis – per tardymą Rozalime prieš išvežant į Sibirą.