Degėsiai: kaimui neužtenka vien kasdienybės

De­gė­siai: kai­mui neuž­ten­ka vien kas­die­ny­bės

Nuo­ša­lia­me Pa­kruo­jo ra­jo­no De­gė­sių kai­me per­nai ne­li­ko pa­grin­di­nės mo­kyk­los ir bib­lio­te­kos. Per ke­le­rius me­tus daug jau­ni­mo iš­va­ži­nė­jo į di­džiuo­sius mies­tus ar į Va­ka­rus. O li­ku­siems sa­vo kraš­te žmo­nėms ap­mau­dą ke­lia po­žiū­ris, ne­va kai­mie­čiams nie­ko ne­rei­kia. Net ir to, ko la­bai rei­kė­tų bend­ruo­me­nei, iš val­džios neišp­ra­šė. Kiek iš­ga­li, vie­tos vi­suo­me­ni­nin­kai su­ka­si pa­tys – šei­mų bei as­me­ni­nio lai­ko są­skai­ta.

Ja­ni­na ŠA­PAR­NIE­NĖ

janina@skrastas.lt

Val­džios pa­siū­ly­mas – kaip pa­ty­čia

Nuo praė­ju­sių me­tų už­da­rius De­gė­sių pa­grin­di­nę mo­kyk­lą, ne­be­li­ko ir jo­je vei­ku­sios bib­lio­te­kos. Ją už­da­rant mo­ty­vuo­ta, kad skai­ty­to­jai dau­giau­siai bu­vo vien moks­lei­viai, o suau­gu­sių­jų kny­gos be­veik ne­do­mi­no.

De­gė­sių bend­ruo­me­nės ta­ry­bos na­rė Ge­nė Mar­ti­nai­tie­nė to­kį ver­dik­tą ver­ti­na kri­tiš­kai: žmo­nės bib­lio­te­ko­je lan­ky­da­vo­si ne ma­žiau, nei lan­ko­si ki­tuo­se kai­muo­se...

De­gė­siuo­se, tu­rin­čiuo­se ne­to­li po­ros šim­tų gy­ven­to­jų, ne­li­kus jo­kios kul­tū­ros įstai­gos, vie­tos vi­suo­me­ni­nin­kai ėmė min­dy­ti Pak­ruo­jo sa­vi­val­dy­bės slenks­čius. Pra­šė, kad kai­me įsteig­tų bent pu­sę ren­gi­nių or­ga­ni­za­to­riaus eta­to. To­kį dar­bą at­lie­kan­čio žmo­gaus bend­ruo­me­nei la­bai rei­kia, nes ne­no­ri­ma ap­leis­ti jau su­si­klos­čiu­sio kul­tū­ri­nio gy­ve­ni­mo.

„Ra­jo­no va­do­vai iš pra­džių lyg ir ža­dė­jo ren­gi­nių or­ga­ni­za­to­riaus eta­tą. Ta­čiau po ku­rio lai­ko į kai­mą at­vy­kę me­ras Sau­lius Ge­giec­kas, ad­mi­nist­ra­ci­jos di­rek­to­rė Eri­ka Ki­žie­nė, Kul­tū­ros, pa­vel­do­sau­gos ir vie­šų­jų ry­šių sky­riaus ve­dė­ja Bi­ru­tė Va­na­gie­nė bei Guos­ta­ga­lio se­niū­ni­jos se­niū­nas Jo­nas Jo­cius jau pra­šne­ko ki­taip. Trum­pai ta­riant, mums bu­vo pa­siū­ly­ta „žiū­rė­tis pa­tiems“. To­kie pa­siū­ly­mai – kaip pa­ty­čia iš žmo­nių, ir taip daug ką sa­vo­mis jė­go­mis nu­vei­kian­čių. O kai už­sie­nie­čių de­le­ga­ci­ja į ra­jo­ną at­va­žia­vo, tai skam­bi­na: rei­kia duo­nos ke­pi­mo edu­ka­ci­nio už­siė­mi­mo sve­čiams“, – pik­ti­no­si.

Ren­gi­niai – sa­vo­mis jė­go­mis

Ke­le­rius me­tus De­gė­siuo­se or­ga­ni­zuo­ja­ma Duo­nos šven­tė per­nai bu­vo įtrauk­ta į Ne­ma­te­ria­laus kul­tū­ros pa­vel­do (NKP) ver­ty­bių są­va­dą. Kai­me lan­ko­si ra­jo­no sve­čiai, be­si­do­min­tys se­no­sio­mis duo­nos ke­pi­mo tra­di­ci­jo­mis – bend­ruo­me­nės na­muo­se yra įreng­ta pa­tal­pa edu­ka­ci­jai su duon­ke­pe kros­ni­mi, rei­ka­lin­gais in­dais.

Vals­ty­bi­nės šven­tės, ki­tos svar­bios da­tos mi­ni­mos ant Eu­ro­pos kal­no – kal­vos, pa­čių žmo­nių su­tvar­ky­tos tal­ko­mis ir pa­vers­tos lais­va­lai­kio bei ren­gi­nių erd­ve.

Lan­ky­to­jų su­lau­kia ir ren­gi­niai bend­ruo­me­nės na­muo­se. Pa­sak G. Mar­ti­nai­tie­nės, į juos atei­na ne tik pa­tys de­gė­sie­čiai – at­vyks­ta But­niū­nų, Ja­vy­do­nių, ki­tų ap­lin­ki­nių kai­mų, ku­riuo­se iš vi­so nė­ra kul­tū­ri­nės veik­los, gy­ven­to­jai.

„Kai prieš ke­tu­rio­li­ka me­tų su­kū­rė­me bend­ruo­me­nę, jos bran­duo­liu ta­po ke­lio­li­ka veik­lių, čia pat kai­me dir­ban­čių žmo­nių. Bu­vo pa­to­gu su­si­tik­ti kas­dien, nuo­lat keis­tis idė­jo­mis, pa­si­da­ly­ti ren­gi­nių or­ga­ni­za­vi­mo dar­bus. Vi­suo­me­ni­nė veik­la vi­rė. Lai­kui bė­gant, dar­bo vie­tų kai­me ma­žė­jo. Mo­kyk­los už­da­ry­mas ta­po ypač skau­džiu so­cia­li­niu smū­giu – dar­bo ša­lia na­mų ne­te­ko de­šimt de­gė­sie­čių. Tarp jų – ir bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­kė Re­da Gurkš­nie­nė. Žmo­nėms, va­ži­nė­jan­tiems dirb­ti į ki­tas vie­to­ves, ne­be vi­sa­da fi­ziš­kai yra lai­ko vi­suo­me­ni­nei veik­lai. Ar­ba ja ten­ka už­siim­ti dar­bo, poil­sio, šei­mos są­skai­ta. Tai ar­gi ne­rei­kia, kad ak­ty­via­me kai­me bū­tų įdar­bin­tas žmo­gus, pri­žiū­rin­tis bend­ruo­me­nės pa­sta­tus, ga­lin­tis priim­ti sve­čių de­le­ga­ci­jas, reng­ti pro­jek­tus ir or­ga­ni­zuo­ti ren­gi­nius“, – sa­kė G. Mar­ti­nai­tie­nė, jau vie­nuo­li­ka me­tų va­ži­nė­jan­ti į dar­bą Pak­ruo­jy­je, už 32 ki­lo­met­rų nuo na­mų.

Bend­ruo­me­nės ta­ry­bos na­rei ne­priim­ti­nas iš ra­jo­no val­džios gir­dė­tas siū­ly­mas vi­suo­me­ni­nę veik­lą de­rin­ti su Guos­ta­ga­lio bend­ruo­me­ne, ten ku­ria­mu so­cia­li­niu pa­slau­gų cent­ru. Ko­dėl vis­kas tu­ri bū­ti kon­cent­ruo­ja­ma tik se­niū­ni­jos cent­re Guos­ta­ga­ly­je?

De­gė­sie­čiai jau ruo­šia­si tra­di­ci­nei Duo­nos šven­tei, iš­gar­si­nu­siai kai­mą vi­so­je ša­ly­je. Ruo­šia­si sa­vo­mis jė­go­mis.

Ne­tie­sa, kad kai­mui „ne­rei­kia“

Erd­vus, se­niai as­fal­tuo­to­mis gat­vė­mis kai­mas, vie­tos žmo­nių at­kak­liai va­di­na­mas se­nuo­ju tar­miš­ku var­du De­ge­siais (rai­dė „ė“ ofi­cia­lia­me pa­va­di­ni­me at­si­ra­do, rei­ka­lau­jant kal­bi­nin­kams – red. past.) die­ną ty­lus, tuš­čias. Kas iš­si­va­ži­nė­ję į dar­bo­vie­tes ki­to­se vie­to­vė­se, vie­tos ūki­nin­kai ir že­mės ūkio bend­ro­vės dar­buo­to­jai ruo­šia tech­ni­ką į lau­kus. Kai­me re­ta šei­ma ne­tu­ri iš­vy­ku­sių į už­sie­nį vai­kų, anū­kų. Moks­lei­viai kas ry­tą iš­ke­liau­ja gel­to­nuo­ju au­to­bu­siu­ku, o na­mo grįž­ta pa­va­ka­riais.

G. Mar­ti­nai­tie­nė su­skai­čia­vo: jau sep­ty­nio­li­ka so­dy­bų – tuš­čios. Jų šei­mi­nin­kai daž­niau­siai iš­ke­lia­vę Ana­pi­lin, o nau­jų be­veik neat­si­ran­da. Kai­mas la­biau­siai at­gy­ja va­sa­rą – į gim­ti­nę va­žiuo­ja ato­sto­gau­ti kraš­tie­čiai su šei­mo­mis. Tuo­met gat­vė­se kle­ga jau­ni­mas, kie­muo­se žai­džia vai­kai.

„Trum­pam lyg su­grįž­ta lai­kas, kai prieš ke­lis de­šimt­me­čius De­gėsiai plė­tė­si, gra­žė­jo, bu­vo pil­ni žmo­nių, o so­dy­bų šei­mi­nin­kės tar­si lenk­ty­nia­vo tar­pu­sa­vy­je gė­ly­nų įvai­ro­ve“, – me­na G. Mar­ti­nai­tie­nė.

De­gė­siuo­se te­be­gy­ve­nan­tys jau­nuo­liai neap­si­ri­bo­ja tik kas­die­niu dar­bu. Su­si­bū­ru­si ini­cia­ty­vi gru­pė ga­vo lei­di­mą nau­do­tis už­da­ry­tos mo­kyk­los sa­le ir pra­dė­jo kur­ti kai­mo spor­to klu­bą. Tre­ni­ruok­lius, ki­tą rei­ka­lin­gą įran­gą jau­nie­ji de­gė­sie­čiai su­ne­šė pa­tys, ga­vo do­va­nų iš drau­gų, ar­ti­mų­jų ar idė­ją pa­lai­kan­čių pa­žįs­ta­mų. Nau­ja­ja­me klu­be va­ka­rais jau mankš­ti­na­ma­si.

Gru­pės na­rė Rū­ta Ku­čy­tė „Šiau­lių kraš­tui“ sa­kė, jog spor­to mė­gė­jams dar rei­kės pa­dir­bė­ti, tvar­kant sa­lę. Kad klu­bo pa­tal­pa tap­tų jau­kes­nė, su­kvie­čian­ti spor­tuo­ti ir bend­rau­ti ne tik jau­ni­mą, bet ir am­žiu­mi vy­res­nius kai­my­nus.

Šio­mis die­no­mis de­gė­sie­čiai Rū­tą iš­rin­ko kai­mo se­niū­nai­te. Mer­gi­na jau tu­ri idė­jų, ką no­rė­tų nu­veik­ti kai­mo la­bui. Bet pir­miau­siai ke­ti­na kal­bė­tis su kai­my­nais – kas ak­tua­liau­sia, ko­kių pro­ble­mų rei­kė­tų im­tis grei­tai, o kas ga­li ir pa­lū­kė­ti.

„Ap­mau­du dėl po­žiū­rio, ne­va kai­mo žmo­nėms „nie­ko ne­rei­kia“. Ne­tie­sa! Su bend­ruo­me­nės ta­ry­bos na­riais jau­ni­mas jau ap­ta­rė, kaip kur­si­me mau­dyk­lą ir poil­sio prie van­dens zo­ną. Kur­si­me pa­tys, tal­ko­mis. To­kios mau­dyk­los žmo­nėms rei­kia, ypač vai­kams. De­gė­sių gat­vės va­ka­rais ap­švie­čia­mos trum­pai. O jei lem­pos deg­tų il­giau, žmo­nėms bū­tų pa­to­gu va­ka­rais vaikš­čio­ti – gal ir no­ras kar­tu spor­tuo­ti, pa­va­ka­ro­ti di­des­nis kil­tų? Va­di­na­si, kar­tu su se­niū­ni­ja teks ieš­ko­ti ga­li­my­bių, kad ap­švie­ti­mas bū­tų įjun­gia­mas il­ges­niam lai­kui“, – svars­to nau­jo­ji se­niū­nai­tė.

R. Ku­čy­tei rū­pi ir kai­my­nų sau­gu­mas. Nes ke­liai, ve­dan­tys į De­gė­sius ir iš jų, nors as­fal­tuo­ti – ta­čiau be pa­ke­lės stul­pe­lių. Žie­mą pri­sni­gus ir pus­tant, tam­so­je ly­jant var­giai įma­no­ma at­skir­ti, kur bai­gia­si ke­lias ir pra­si­de­da lau­kai. To­kiu lai­ku De­gė­sių link va­žiuo­jan­tys vai­ruo­to­jai smar­kiai ri­zi­kuo­ja at­si­dur­ti pa­ke­lės grio­viuo­se.

xxx

De­gė­sių žmo­nės te­be­si­lai­ko se­nos bend­ruo­me­niš­kos tra­di­ci­jos lai­do­jan­tiems ar­ti­muo­sius pa­dė­ti fi­nan­siš­kai. G. Mar­ti­nai­tie­nė pri­si­mi­nė ne­se­ną at­ve­jį, kai tam bu­vo su­rink­ta 213 eu­rų. Nus­te­bu­si dėl pa­sku­ti­nio­jo skai­čiaus bend­ruo­me­nės ta­ry­bos na­rė su­ži­no­jo, kad dar­bo ne­te­ku­si so­die­tė kai­my­no lai­do­tu­vėms paau­ko­jo pa­sku­ti­nius na­muo­se tu­rė­tus pi­ni­gus.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Krikš­to duk­ra Ge­nei Mar­ti­nai­tie­nei do­va­nų nu­ta­pė sim­bo­li­nį De­gė­sių pei­za­žą, pri­me­nan­tį kai­mo kles­tė­ji­mo lai­kus.

Ką tik se­niū­nai­te iš­rink­ta Rū­ta Ku­čy­tė skai­čiuo­ja bū­si­mus dar­bus, ku­riuos rei­kės nu­veik­ti kai­mo la­bui.

Jau­nie­ji spor­to mė­gė­jai iš­tuš­tė­ju­sios mo­kyk­los sa­lė­jė ėmė­si reng­ti kai­mo spor­to klu­bą, ku­ria­me vis­kas – su­neš­ta pa­čių ar gau­ta do­va­nų.

Kai­me skai­čiuo­ja­ma jau spe­ty­nio­li­ka iš­tuš­tė­ju­sių so­dy­bų. Dau­ge­lio šei­mi­nin­kus de­gė­sie­čiai iš­ly­dė­jo Ana­pi­lin.

So­die­čiai te­be­va­di­na sa­vo kai­mą, kaip įpra­tę tar­miš­kai nuo se­no­vės – De­ge­siais. Nė ri­bo­ženk­lio len­tos su se­na­ja pa­va­di­ni­mo for­ma iki šiol ne­pa­kei­tė.

Į De­gė­sius ve­da ke­lias be kelk­raš­čio ri­bų stul­pe­lių.

Uždaryta pagrindinė mokykla, nebėra ten veikusios bibliotekos.

Atvažiavo Arvydas Vilčinskas.