Naujausios
Duonos šventėje sukosi senovinės girnos
Šeštadienį Pakruojo rajono Degėsių kaimo amatų centre vyko antroji duonos šventė „Mūs stiprybė – iš rugio dosnumo“. Degesiečiai leido įsitikinti, kaip senovėje duona ateidavo iki stalo: pabandyti susimalti miltų sukant akmenines girnas.
Stanislava VIČAITĖ
stanislava@skrastas.lt
Pagarba duonai ir tėvynei
Nuo seno lietuviams tėvynė ir duona – du neatsiejami ir brangiausi dalykai gyvenime, todėl jiems ir buvo skirtos eilės bei dainos. Štai vietos pagrindinės mokyklos moksleiviai parodė meninę programą (mokytojos Aušra Šumskytė ir Leonida Skerstonienė), kurioje atsispindėjo svarbiausi Lietuvos istorijos faktai nuo karaliaus Mindaugo laikų iki šių dienų. Garbaus amžiaus kūrėjos Felicijos Murnikienės eilėraštį Lietuvai perskaitė dukra Regina.
Prie stalo susėdę susirinkusieji gardžiavosi ne tik garsiosios kaimo kepėjos Valerijos Grigalionienės, bet ir degėsiečių Dalios Švedavičienės ir Laimutės Šliūpienės, Gedučiuose gyvenančios Gitanos Jankauskienės kepta duona. Be duonos į šventę neatvyko ir Mikoliškio bei Sigutėnų kaimų bendruomenių atstovai. Naminiu sviestu ir sūriu vaišino Audronė Rudienė iš Javidonių kaimo, o kraštietė Lionė Vaitekūnienė – bandelėmis su kanapėmis.
Linksmino Pašvitinio ir Vaškų (Pasvalio rajonas) kaimo kapelos, Degėsių mokyklos mokytoja Konsuela Mačiulevičiūtė, savo programas pristatė renginio svečiai – Guostagalio, Mikoliškio, Sigutėnų kaimų bendruomenės.
Išbandė šimtametes girnas
Šventės dalyviams pasiūlyta pramoga – pabandyti malti grūdus senovinėmis akmeninėmis girnomis. Šis darbas sunkiai ėjosi: sukti girnų rankenėlę nebuvo lengva net vyrams, o vaikai mėgino ją bent pajudinti, supuolę po kelis.
„Malti girnomis, kai viena akmeninė girnapusė sveria keliasdešimt kilogramų, reikia jėgų. Moterims ir vaikams tai daryti nėra lengva. Tačiau jei mali nuolat, einasi lengviau. Mano mamytei sekėsi greičiau nei kad man. O 50 kilogramų sveriantį grūdų maišą vyras gali sumalti ir per valandą“, – „Krašto žinioms“ sakė iš gretimo Vaineronių kaimo kilusi, dabar Vaškuose gyvenanti Janina Kruopytė-Remeikienė.
Ši kraštietė ir paskolino šventės organizatoriams girnas, tebesaugomas gimtojoje sodyboje Vaineroniuose. Jomis malė ponios Janinos seneliai Kruopiai, jos tėvai. Malė ir ji pati, knygos apie gimtuosius Vaineronius autorė.
„Kai 1994 metais grįžau į tėviškę, kaime nebuvo malūno. Laikėme ožkų, paukščių – reikėjo gi kaip nors grūdus susimalti. O ir naminės duonos ar ragaišio norėjosi išsikepti. Gelbėjo tos senos senelio girnos, – mena moteris. – Būdavo, su dubenėliu pili grūdus į girnų skylę ir suki rankeną. Jei nori smulkiau sumalti – beri mažiau grūdų. Paskui tuos miltus iškrapštai sparneliu pro girnų šone esančią skylę.“
Malti rankinėmis girnomis Janina nustojo, kai vietos ūkininkas Gruzdys įsirengė malūną. Nuo tada jos be darbo senojoje Kruopių sodyboje guli jau 20 metų.
Prano ŽIUBRIO nuotr.
RIESTAINIAI: Šventėje dalyvavę vaikai apdovanoti riestainiais.
GIRNOS: Malti akmeninėmis girnomis pabandė ir šventėje dalyvavęs Mikoliškio kaimo bendruomenės pirmininkas Jonas Janulis.
Redakcijos archyvo nuotr.
PALIKIMAS: Janinai Kruopytei-Remeikienei akmeninės girnos – senelių ir tėvų brangus palikimas.