Naujausios
Dūžta kačių globėjos viltis
Meilė katėms vilnietę Agnę Zabulytę atvedė į Pakruojo rajoną. Sodyboje įsikūrusi su savo katėmis, moteris tikėjosi išgyventi iš uždarbio už bet kokį darbą. „Čia – ne Vilnius, visiškai nėra darbų. Suklydau persikeldama į provinciją, neturiu lėšų net gyvūnų globos įstaigai kurti“, – prisipažįsta pulko kačių ir vieno šunelio šeimininkė.
Janina VANSAUSKIENĖ
pakruojis@skrastas.lt
Kates bijo išleisti
Agnė Zabulytė su dvidešimt kačių ir kelių mėnesių šuniuku dabar glaudžiasi negyvenamoje sodyboje Paežeriuose. Troba, kurioje ji pati gyvena su savo augintiniais – be elektros, dujinės viryklės ir krosnies šiltam valgiui pasigaminti.
Trisdešimt septynerių moteris beveik kasdien pėstute keliauja apie penkis kilometrus į Pakruojį.
Bibliotekoje sėda prie interneto paskaityti elektroninių laiškų, pasidairyti gyvūnų globos organizacijoje ar kokio nors darbo. Laikiną turėjo žiemą.
Vilnietė jau kuris laikas neturi pajamų ne tik savo poreikiams, bet ir savo augintiniams įrengti tinkamesnę buveinę. Tačiau jie nebadauja – lėkštės pridėtos ėdalo, dubenys – specialaus katėms kraiko. Vienas trobos kambarys skirtas kačių tualetui.
„Negaliu jų išleisti į lauką, nes čia nesaugu – pro šalį lekia ir lekia mašinos, – paaiškina jauna moteris, savo gyvenimą paskyrusi kačių globai. – Suprantu, kad sodyba prie judraus kelio joms netinkama, bet kitos kol kas nesusiradau.“
Todėl Agnės katės dienas leidžia namo viduje, o lauką stebi ir saulutėje šildosi tik sutūpusios ant palangių.
„Žiemą katės į lauką nesiveržė, bet sušilus orui jas natūraliai traukia gamta“, – sako kačių mylėtoja.
Moteris tikisi susirasti išsinuomoti nuošalesnę sodybą, kur jos augintinės nevaržomos galėtų pabėgioti po laukus. A. Zabulytė tvirtina esanti atsakinga už savo augintinių gyvybę, todėl jų į lauką negali išleisti tik todėl, kad šios gali žūti ant kelio, praeinančio pro pat namą.
Viltys nepasiteisino
Prieš dvejus metus iš Vilniaus į Pakruojo rajoną A. Zabulytė persikėlė po skandalo, kilusio dėl katėms laikyti išsinuomoto buto.
„Tikėjausi, kad įsikursiu kaime, įsteigsiu viešąją įstaigą kačių globai, susirasiu darbą. Važiuodama čia galvojau: juk ir čia žmonės dirba, gyvena. Bet matau, kad suklydau“, – sako pedagoginiame universitete rusų filologiją studijavusi kačių globėja.
Moteris pasakoja, kad Lietuvos ė pakraštį atsikraustė paskatinta kitos gyvūnų globėjos, nes čia esą sodybų, kurių šeimininkai įleidžia nuomininkus be nuompinigių, tik už pastatų priežiūrą ir apsaugą nuo vandalų.
„Mano tikslas nebuvo Pakruojis. Čia važiavau, nes buvau girdėjusi apie negyvenamas sodybas. Aplink Vilnių sodybų nuoma brangi, o ir šeimininkai turi didesnį nuomininkų pasirinkimą. Retas sutinka įleisti gyventi su gyvūnais“, – savo patirtimi remiasi jauna moteris.
A. Zabulytė pasakoja, kad šiame krašte jai nesisekė ilgam išsinuomoti sodybą. Šioji – jau trečia.
„Ir dabar nesu tikra, ar jos savininkas nesusiras pirkėją ir ar nepasakys, kad turiu išsikraustyti“, – savo rūpesčiu dalijosi 37-erių moteris.
Apie globotines – su ašaromis
Agnė meilę katėms pajuto dar būdama vaikas, vasaras leisdama pas senelius kaime. Vėliau, jau suaugusi, visada turėjo augintinę, eidavo savanoriauti į beglobių gyvūnų prieglaudą.
„Imtis pačiai kačių globos paskatino gailestis pamestų, suvargusių ir pasiligojusių“, – prisipažįsta Agnė.
Jai tuo užsiimti gyvenant Vilniuje buvę lengviau, nes turėjo darbą ir pajamų. Tačiau vis pasvajodavo, kad kaime jos augintinėms būtų geriau, galėtų nevaržomos lakstyti po namus, kiemą ar laukus.
Kačių globėja susigraudina, pradėjusi pasakoti savo augintinių istorijas.
Dvi sužalotas katytes parsivežė iš Pakruojo. Joms surado veterinarijos kliniką Vilniuje, nuvežė. Prireikė ilgo gydymo, sudėtingų operacijų. Sako, ne kiek trukus jau galės jas parsivežti sveikas ir sterilizuotas.
„Nesuprantu, kas galėjo su jomis taip žiauriai pasielgti“, – susigraudina Agnė ir jos akys sudrėksta ašaromis.
Du šuniukus, kurių vienam jau surado šeimininką, Agnei perdavė žmonės. Mažyčiai buvo rasti prie atliekų konteinerio uždaryti kartono dėžėje.
Balta katytė sušalusi, pūliuojančiomis akimis rasta prie parduotuvės Rozalime. Dabar Mira pavadinta katė atrodo sveika ir vikresnė nei kitos. Ji paspruko iš trobos pro pravirą orlaidę, šeimininkei sukeldama rūpestį, kad neišbėgtų po pralekiančia mašina į kelią.
Dar du rainus kačiukus Agnė rado Pakruojyje. Abu buvo labai išbadėję, vienas jų jau nebesilaikė ant kojų. Išgydė, po to patinėlį vežė kastruoti, katytę – sterilizuoti.
Agnė sako, kad dabar beveik dešimt kačių iš savo augintinių ji galėtų dovanoti žmonėms, kurie sugebėtų tapti joms rūpestingais šeimininkais.
Pagalbininkų rasti nepavyko
Kačių globėja pasidžiaugia, kad vien šiemet jai pavyko šeimininkus surasti gal dešimčiai kačių ir aštuoniems šunims. Visi jie buvo pamestinukai, likę niekam nereikalingi ar tapę pusiau laukiniai.
„Su keliomis katėmis esu labai susigyvenusi. Jų nenorėčiau atsisakyti“, – prisipažįsta vilnietė.
„Kažkas atvežė ir paliko“ – glostydama juodą katę sako pašnekovė, ją vieną dieną radusi prie dabar nuomojamos sodybos. – Kaime kitaip žmonės priima kačių ar šunų globą nei mieste. Žinau, daugelis ir į mane žiūri keistai: kaip į jaunatvišką beprotystę, iš kurios kada nors išeinama. Bet ar maža pasaulyje pavyzdžių apie žmones, skyrusius savo gyvenimą gyvūnų globai?“ – tikina kačių mylėtoja, primindama apie dramblių jauniklių globėjus Afrikoje, pasaulinio garso antropologę, orangutangų saugotoją ir tyrinėtoją Birutę Galdikas.
Vilnietė apgailestauja, kad per tuos dvejus metus Pakruojo rajone jai nepavyko užmegzti ryšių su žmonėmis ar organizacijomis, galinčiomis jai padėti rūpintis beglobėmis katėmis ar padėti įteisinti jos veiklą.
„Tada būtų galima paramą šiems gyvūnams gauti oficialiai, gal atsirastų geradarių, kurie mus paremtų ir dviem procentais pajamų mokesčio. Juk šiems pamestinukams dažniausiai reikia ne tik maisto, bet ir gydymo, žmogaus artumo ir socializacijos“, – apie savo neįgyvendintas viltis kalba vilnietė ir prisipažįsta, kad dabartinis metas ir jai, ir jos augintinėms yra labai sunkus.
Autorės nuotr.
VILTIS: Vilnietė Agnė Zabulytė vylėsi Pakruojo rajone susirasti sodybą, kad jos katės galėtų būti gamtoje, o ne stebėti ją per langą.
RASTINUKAS: Kartoninėje dėžėje rastas šunelis susidraugavo su katėmis, tačiau prie Agnės asmeninių daiktų jų neprileidžia.
PASIRINKIMAS: Agnė sako, jog ji, kad ir kaip būtų sunku, savo pasirinkimo globoti ir rūpintis benamėmis katėmis keisti neketina.