Dvarviečių parkai virsta malkomis

Dvar­vie­čių par­kai virs­ta mal­ko­mis

Su­si­rū­pi­nęs skai­ty­to­jas dar prieš mė­ne­sį pa­skam­bi­nęs į re­dak­ci­ją re­to­riš­kai klau­sė, kas ga­lė­jo leis­ti Jo­niš­kio ra­jo­no Ne­meik­šių dvar­vie­tės di­de­lį plo­tą svei­kų šim­ta­me­čių me­džių, au­gu­sių pa­vie­niui ir alė­jo­mis, ati­duo­ti my­riop – po žie­mos med­kir­čių pjūk­lai iš­gul­dė 70 me­tų ir se­nes­nius ąžuo­lus, lie­pas, kaš­to­nus, kle­vus, gluos­nius.

Ne­meik­šių dvar­vie­tės par­kas su alė­jo­mis jau pjūk­lų nu­lin­čiuo­tas. Pa­na­šaus li­ki­mo per plau­ką iš­ven­gė Mal­gū­žių dvar­vie­tės šim­ta­me­čių lie­pų alė­ja, esan­ti už ka­pi­nai­čių. Lai­ku įvy­kiams už akių už­bė­go ra­jo­no Ne­kil­no­ja­mojo kul­tū­ros pa­vel­do ver­ti­ni­mo ta­ry­ba, įver­ti­nu­si dvar­vie­tės ver­tin­gą­sias kul­tū­ros pa­vel­dui sa­vy­bes. O ta­da jau med­kir­čių ran­ką, iš­kė­lu­sią pjūk­lą, lai­ku su­grie­bė Kul­tū­ros pa­vel­do de­par­ta­men­to Šiau­lių sky­riaus spe­cia­lis­tai, Mal­gū­žių dvar­vie­tę įtrau­kę į kul­tū­ros pa­vel­do re­gist­rą, ir už­dė­jo ve­to – dva­ras su ver­tin­ga lie­pų alė­ja ir ąžuo­lų gi­rai­te – kul­tū­ros pa­vel­do re­gist­re, sau­go­mas vals­ty­bės, kirs­ti ne­va­lia – sau­go­ti!

Li­na RUD­NIC­KIE­NĖ

Siū­lo ga­lo beieš­kant

Iš­vy­nio­ti šį pai­nų ka­muo­lį pri­rei­kė lai­ko. Dvi sa­vai­tes su­si­ra­ši­nė­jo­me su Na­cio­na­li­ne že­mės tar­ny­ba, ta­čiau iš­siaiš­kin­ti sche­mą, kaip ga­lė­jo at­si­tik­ti, kad bu­vu­sių dva­rų par­kai ta­po miš­kais, tik šią sa­vai­tę pa­dė­jo Vals­ty­bi­nės miš­kų tar­ny­bos di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­jas Al­ber­tas Kas­pe­ra­vi­čius.

Pa­si­ro­do, kas 10 me­tų vals­ty­bės už­sa­ky­mu at­lie­ka­ma ša­lies miš­kų in­ven­to­ri­za­ci­ja, ku­rią or­ga­ni­zuo­ti pa­ves­ta bū­tent Vals­ty­bi­nei miš­kų tar­ny­bai.

– Ran­go­vai šią in­ven­to­ri­za­ci­ją at­lie­ka pa­si­tel­kę te­ri­to­ri­jos ae­ro­nuot­rau­kas, da­ry­tas iš lėk­tu­vo. Pap­ras­tai jos pa­da­ro­mos me­tai iki in­ven­to­ri­za­ci­jos. Pa­gal tas nuo­trau­kas miš­kų in­ven­to­ri­za­ci­jos vyk­dy­to­jas vi­zi­to vie­to­je me­tu įver­ti­na te­ri­to­ri­ją pa­gal me­džių am­žių, tan­kį, uži­ma­mą plo­tą ir ki­tus ro­dik­lius, nu­ma­ty­tus tei­sės ak­tuo­se, kaip miš­ko – taip ap­leis­ti, sa­vai­mi­niais me­džiais pri­žė­lę dvar­vie­čių par­kai ga­lė­jo bū­ti in­ven­to­ri­zuo­ti miš­ku ir at­si­dur­ti miš­kų ka­dast­re, – įvy­kių ei­gą nu­pa­sa­ko­jo Vals­ty­bi­nės miš­kų tar­ny­bos di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­jas.

Pa­sak Na­cio­na­li­nės že­mės tar­ny­bos spe­cia­lis­tės Re­na­tos Re­mei­kai­tės, Na­cio­na­li­nė že­mės tar­ny­ba 2012 m. ga­vo vals­ty­bi­nį už­sa­ky­mą vi­siems in­ven­to­ri­zuo­tiems miš­kams at­lik­ti ka­dast­ri­nius ma­ta­vi­mus.

Pa­sak Re­na­tos Re­mei­kai­tės, skly­pų pla­nai bu­vo su­de­rin­ti su Jo­niš­kio ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės vy­riau­sią­ja ar­chi­tek­te, o miš­kų urė­di­jai pri­klau­san­tys plo­tai – su Jo­niš­kio miš­kų urė­di­jos vy­riau­siuo­ju miš­ki­nin­ku. Šie dė­ję pa­ra­šus be jo­kių pa­sta­bų.

Įdo­mu, kad ra­jo­no vy­riau­sio­ji ar­chi­tek­tė, at­sa­kin­ga už vi­so ra­jo­no te­ri­to­ri­jų pla­na­vi­mą, sa­vo pa­ra­šu dva­rų šim­ta­me­tes me­džių alė­jas pa­vers­tų miš­kais, – ne­ti­kė­tas po­sū­kis. Kaip ir Na­cio­nali­nės že­mės tar­ny­bos Jo­niš­kio sky­riaus žmo­nės, pa­ty­rę že­mėt­var­ki­nin­kai, ži­nan­tys kiek­vie­ną ra­jo­no ker­te­lę, ku­ra­vę tuos pro­jek­tus, nė pu­se žo­de­liu, nė ma­žuo­ju ran­kos pirš­te­liu neuž­sis­to­jo, ne­gel­bė­jo...

To­liau – pa­pras­ta ir grei­ta. 2013 me­tais dvar­vie­tė­se su­for­muo­ti miš­ko ūki­nės pa­skir­ties skly­pai bu­vo per­duo­ti Vals­ty­bės tur­to fon­dui par­duo­ti juos vie­šuo­se auk­cio­nuo­se. Taip per­nai auk­cio­ne Ne­meik­šių ir Mal­gū­žių dva­ro par­kų alė­jas, pa­vers­tas miš­kais, įsi­gi­jo dvi med­kir­čių bend­ro­vės UAB “Gerimeda” ir “Že­mai­ti­jos medis”.

Med­kir­čiai taip pat tu­ri prie­kaiš­tų

Su­si­sie­kė­me su UAB “Gerimeda” di­rek­to­riu­mi Ai­ri­du Asaus­ku. Va­do­vas ti­ki­no, kad nu­si­pir­kę 3,49 ha skly­pą su miš­ku, so­du Ne­meik­šių kai­mo dvar­vie­tė­je, ra­do tik pe­rau­gu­sius, per­bren­du­sius me­džius, ku­rių 95 pro­c. tin­ka­mi tik mal­koms. Bū­ta ir ge­rų me­džių – šim­ta­me­čių lie­pų, au­gu­sių, pa­sak bend­ro­vės va­do­vo, “alė­jo­mis nealėjomis”, bet dau­giau­sia – su­pu­vu­sių kaš­to­nų...

Kas bus su iš­kirs­tu skly­pu Ne­meik­šių dvar­vie­tė­je, A. Asaus­kas sa­kė dar ne­nusp­ren­dę – ga­li bū­ti, kad žel­dins iš nau­jo.

Mal­gū­žių dvar­vie­tės lie­pų alė­jas, pa­vers­tas miš­ku, auk­co­ne įsi­gi­jo UAB “Že­mai­ti­jos medis”. Med­kir­čiams, vys­tan­tiems to­kį vers­lą, aiš­ku pik­ta, kad sa­vo le­te­ną ant tų lie­pų už­dė­jo Kul­tū­ros pa­vel­do de­par­ta­men­tas.

– Kiek­vie­ną kar­tą da­ly­vau­da­mi auk­cio­nuo­se ver­ti­nam, ko­kios pa­skir­ties yra per­ka­mas skly­pas. Mal­gū­žių lie­pų alė­jų skly­pas – miš­kų ūkio pa­skir­ties. O tai, pa­gal mū­sų Lie­tu­vos įsta­ty­mus, reiš­kia, kad yra ker­ta­mas. Mums to­kią tei­sę ga­ran­tuo­ja įsta­ty­mas. Mū­sų bend­ro­vė pi­ni­gus už­dir­ba ne sau­go­da­ma te­ri­to­ri­jas, o ga­min­da­ma me­die­ną. Kiek­vie­nas dir­bam sa­vo dar­bą. Kai į aikš­tę iš­ki­lo tas rei­ka­las, kad įsi­gy­to miš­ko ne­ga­li­me pjau­ti, da­bar pla­nuo­ja­me, pa­si­tel­kę tei­si­nin­kus, by­li­nė­tis. Ar­ba te­gu iš mū­sų tą miš­ką ar dva­ro par­ką-alė­ją at­si­per­ka suin­te­re­suo­ti as­me­nys, ar­ba mes jį tik­rai iš­pjau­nam, – to­kį ul­ti­ma­tu­mą per­da­vė A. Asaus­kas.

Klai­das dar ga­li­ma ati­tai­sy­ti

Vals­ty­bi­nės miš­kų tar­ny­bos di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­jas Al­ber­tas Kas­pe­ra­vi­čius sa­ko, kad bet ko­kiu at­ve­ju klai­das ga­li­ma ati­tai­sy­ti, o ne­pag­rįs­tai dvar­vie­čių par­kams su­teik­tą miš­ko že­mės sta­tu­są pa­nai­kin­ti, iš­brauk­ti iš Lie­tu­vos Res­pub­li­kos miš­kų vals­ty­bės ­ka­dast­ro ir grą­žin­ti kul­tū­ros, is­to­ri­jos ir vi­suo­me­nės po­rei­kiams.

– Lie­tu­vos te­ri­to­ri­jos miš­kų in­ven­to­ri­za­ci­ją at­lie­kan­tys spe­cia­lis­tai tik­rai ne­ži­no kiek­vie­no kai­mo is­to­ri­jos ir kul­tū­ros. Jie tik fik­suo­ja me­džiais apau­gu­sias te­ri­to­ri­jas, bet vė­liau pro­jek­tai de­ri­na­mi, ko­dėl ne­bu­vo reiš­kia­mos pre­ten­zi­jos? – ne­sup­ran­ta A. Kas­pe­ra­vi­čius.

Ta­čiau ir po juo­džiau­sios nak­ties išauš­ta švie­sus ry­tas. Pa­si­ro­do, šio­je is­to­ri­jo­je dar ne vis­kas pra­ras­ta. Klai­das ir šio­je vie­to­je dar ga­li­ma iš­tai­sy­ti. Te­rei­kia suin­te­re­suo­tai pu­sei – šiuo at­ve­ju ra­jo­no Sa­vi­val­dy­bei su Ar­chi­tek­tū­ros, te­ri­to­ri­jų pla­na­vi­mo sky­riu­mi prie­ša­ky­je – kreip­tis į Vals­ty­bi­nę miš­kų tar­ny­bą ir mo­ty­vuo­tai iš­dės­ty­ti rei­ka­lo es­mę, pa­teik­ti pre­ten­zi­ją, kad dvar­vie­čių par­kai ne­pag­rįs­tai pri­skir­ti miš­kams.

Tar­ny­ba at­va­žiuos įvy­kio tir­ti į vie­tą ir, jei pa­gal me­džių rū­šis, fak­ti­nį iš­dės­ty­mą, par­ko kon­fi­gū­ra­ci­ją, gal net iš­li­ku­sius ko­kius nors ar­chy­vi­nius do­ku­men­tus pa­si­tvir­tins, kad tai dva­ro par­kas, alė­ja, o ne miš­kas, klai­da bus ati­tai­sy­ta. O jau ta­da, ra­jo­no Ta­ry­bos spren­di­mu, ga­lė­tų tie par­kai bū­ti įtrauk­ti į ne­pri­va­ti­zuo­ti­nų ob­jek­tų są­ra­šą, ati­duo­dant juos vi­suo­me­nės po­rei­kiams.

Kai anu­liuo­ja­ma auk­cio­nu par­duo­to skly­po pro­ce­dū­ra, A. Kas­pe­ra­vi­čiaus nuo­mo­ne, tu­rė­tų bū­ti, at­ly­gi­na­ma ir pa­da­ry­ta ža­la med­kir­čių bend­ro­vėms. Ta­čiau, kaip tai ga­li bū­ti pa­da­ry­ta, jau ki­ti tei­si­niai niuan­sai.

Au­to­rės nuo­trau­ka

Ne­meik­šių dvar­vie­tė­je iš ža­lio­sios šim­ta­me­tės oa­zės li­ko tik me­die­nos rie­tu­vės.