Eibariškių parko ąžuolyną išretins europinis projektas

Ei­ba­riš­kių par­ko ąžuo­ly­ną iš­re­tins eu­ro­pi­nis pro­jek­tas

Ei­ba­riš­kių par­ke be­si­lan­kan­tys rad­vi­liš­kie­čiai li­ko be ža­do su­ži­no­ję, kiek ąžuo­lų ir ki­tų me­džių ren­gia­ma­si iš­pjau­ti, ruo­šian­tis įgy­ven­din­ti eu­ro­pi­nį par­ko per­tvar­ky­mo pro­jek­tą.

Par­ką pa­mė­gu­siems gy­ven­to­jams ne­bū­tų taip skau­du, jei ąžuo­liu­kai bū­tų bu­vę re­ti­na­mi lai­ku, kai me­de­liai dar bu­vo jau­ni.

Lai­ma AGA­NAUS­KIE­NĖ

alaima@skrastas.lt

Siū­lo­ma iš­kirs­ti 200 ąžuo­lų

„Šiau­lių kraš­tas“ jau ra­šė apie gran­dio­zi­nius Sa­vi­val­dy­bės pla­nus iš es­mės per­tvar­ky­ti Ei­ba­riš­kių mik­ro­ra­jo­ne esan­tį par­ką, su­tvar­ky­ti ir ten esan­čią vie­nin­te­lę mies­to mau­dyk­lą.

Tam ke­ti­na­ma pa­si­nau­do­ti Eu­ro­pos Są­jun­gos fon­dų pa­ra­ma. Pla­nuo­ja­ma bend­ra pro­jek­to ver­tė – apie 800 tūks­tan­čiai eu­rų. Da­lį lė­šų tek­tų pri­si­dė­ti Sa­vi­val­dy­bei.

Ei­ba­riš­kių par­ko kraš­to­vaiz­džio tvar­ky­mo pro­jek­tas jau ke­lis kar­tus bu­vo pa­teik­tas svars­ty­ti vi­suo­me­nei, ta­čiau gy­ven­to­jų ažio­ta­žo jis su­lau­kė ta­da, kai par­ke bu­vo pa­ste­bė­ti kirs­ti pa­žy­mė­ti me­džiai. Tarp ­jų – ir daug dai­liai nuau­gu­sių ąžuo­lų.

Par­ko žel­di­nius praė­ju­siais me­tais in­ven­to­ri­za­vu­si UAB „Žel­dy­nų vi­zi­ja“ ja­me pri­skai­čia­vo be­maž 3,5 tūks­tan­čio įvai­rių me­džių, tarp ku­rių – ir 660 ąžuo­lų.

Anot ver­tin­to­jų, Ei­ba­riš­kių par­ke apie 80 pro­cen­tų me­džių ar jų ka­mie­nų būk­lė yra ge­ra, per 2 pro­cen­tus – blo­ga ir per 3 pro­cen­tus – la­bai blo­ga.

„De­ta­liai iša­na­li­za­vus par­ko būk­lę nu­spręs­ta, kad dėl ob­jek­ty­vių prie­žas­čių ar­ti­miau­siu me­tu rei­kė­tų pa­ša­lin­ti 1009 me­džius ir 36 me­džiak­rū­mius ar at­ski­rus jų ka­mie­nus“, – ra­šo­ma ver­tin­to­jų pa­teik­to­je ata­skai­to­je.

Anot dend­ro­lo­gų, kir­ti­mų me­tu bū­tų vi­siš­kai pa­ša­lin­ta be­veik penk­ta­da­lis me­džių ir be­veik šeš­ta­da­lis vi­sų par­ke au­gan­čių me­džiak­rū­mių.

Tarp re­ko­men­duo­ja­mų iš­kirs­ti me­džių – 221 ąžuo­las.

Kai ku­rie me­džiai bū­tų ker­ta­mi esant bū­ti­ny­bei (ke­lia pa­vo­jų ir pa­na­šiai), o kai ku­rie – pro­jek­ti­niais tiks­lais (dėl erd­vių for­ma­vi­mo, inf­rast­ruk­tū­ros, di­dė­jan­čio pa­svi­ri­mo, ver­tin­ges­nių rū­šių stel­bi­mo, nai­ki­nant in­va­zi­nius su­me­dė­ju­sius au­ga­lus ir ki­ta).

Pro­jek­ti­niais tiks­lais, anot ver­tin­to­jų, rei­kė­tų iš­kirs­ti 135 ge­ros ar jai ar­ti­mos būk­lės pa­pras­tuo­sius ąžuo­lus. To esą rei­kė­tų, no­rint iš­for­muo­ti nuo pa­so­di­ni­mo iš­li­ku­sias griež­tas ąžuo­lų ei­les, at­ver­ti tris ru­tu­lio for­mos in­di­vi­dus bei pa­dė­ti for­muo­tis ga­lin­giems par­ki­niams me­džiams su be­veik že­mę sie­kian­čio­mis la­jo­mis.

Pa­si­py­lė prie­kaiš­tai

Gy­ven­to­jų ažio­ta­žas dėl pla­nuo­ja­mų iš­pjau­ti ąžuo­lų per­si­kė­lė ir į so­cia­li­nius tink­lus. Rad­vi­liš­kie­čiai pik­ti­no­si, kad ruo­šia­ma­si iš­pjau­ti jų so­din­tus ąžuo­lus, ku­riuos jie ap­lan­ko kar­tu su šei­mo­mis.

Vie­na rad­vi­liš­kie­tė pa­si­da­li­jo ir ąžuo­ly­no, ku­ris bus iš­re­tin­tas, gar­bei su­kur­tu ei­lė­raš­čiu.

Gy­ven­to­jus pik­ti­no tai, kad me­džiai ne­bu­vo iš­re­tin­ti ta­da, kai nuo pa­so­di­ni­mo ne­bu­vo praė­ję tiek daug me­tų.

„Sup­ran­tu, kad pa­so­din­ti me­de­liai ga­li ne­pri­gy­ti. Kai ku­riuos iš jų ga­li pa­grauž­ti žvė­re­liai, to­dėl vi­sa­da jų so­di­na­ma dau­giau.

Bet jei­gu tai ne miš­kas, o par­kas, po kiek­vie­no so­di­ni­mo tu­ri bū­ti vyk­do­ma nuo­la­ti­nė so­di­nu­kų prie­žiū­ra ir par­ko for­ma­vi­mas: me­de­liai re­ti­na­mi, ša­li­na­mi li­go­ti me­de­liai. Par­ke pri­va­lo bū­ti šei­mi­nin­kas“, – re­dak­ci­jai sa­kė par­ke su anū­kais su­tik­tas sen­jo­ras Ka­zi­mie­ras, prieš ke­lis de­šimt­me­čius da­ly­va­vęs par­ko so­di­ni­mo tal­ko­je.

„Par­kas ne­bu­vo tin­ka­mai pri­žiū­ri­mas“

Sa­vi­val­dy­bės Ar­chi­tek­tū­ros ir ur­ba­nis­ti­kos sky­riaus ve­dė­jas Ar­tū­ras Va­luc­kas su­ti­ko su gy­ven­to­jų tei­gi­niu, jog pa­so­di­nus par­ką, jis ne­bu­vo tin­ka­mai pri­žiū­ri­mas.

„Ąžuo­ly­no au­gi­mo pro­ce­sas tu­rė­jo bū­ti val­do­mas pri­klau­so­mai nuo to, ką mes no­rim tu­rė­ti: Šer­vu­do gi­rią ar poil­sio par­ką su spor­to, žai­di­mų aikš­te­lė­mis. Bet ra­jo­ne nė­ra ar­bo­ris­to, ku­ris pri­žiū­rė­tų, kaip for­muo­ja­mos me­džių la­jos, nė­ra land­šaf­to ar­chi­tek­to“, – tei­gė A. Va­luc­kas.

Ar­chi­tek­tas ne­ži­no­jo, ka­da par­ko me­džiai jau bus ker­ta­mi ir kas juos su­žy­mė­jo, ta­čiau me­džių kir­ti­mo pla­nai esą ke­lis kar­tus bu­vo pri­sta­ty­ti ir vi­suo­me­nei, ir Sa­vi­val­dy­bei.

Ra­jo­no Žel­dy­nų prie­žiū­ros ir tvar­ky­mo ko­mi­si­jai va­do­vau­jan­čios spe­cia­lis­tės Va­len­ti­nos Gri­nie­nės tei­gi­mu, pro­jek­tas tu­rės bū­ti de­ri­na­mas su Vil­niaus ap­lin­kos ap­sau­gos agen­tū­ra. Su ko­mi­si­ja jis de­ri­na­mas ne­bu­vo – ko­mi­si­jos na­riai da­ly­va­vo tik jo pri­sta­ty­muo­se.

Pa­sak V. Gri­nie­nės, už par­ko prie­žiū­rą at­sa­kin­ga mies­to se­niū­ni­ja, ku­rios te­ri­to­ri­jo­je yra par­kas.

„Bet ten trūks­ta dar­buo­to­jų – su už pa­šal­pas ati­dir­ban­čiais žmo­nė­mis daug ne­pa­da­ry­si. Jei bū­tų lė­šų, bū­tų ga­li­ma sam­dy­ti prie­žiū­ros tar­ny­bas“, – tei­gė V. Gri­nie­nė.

Dau­giau nei du de­šimt­me­čius Rad­vi­liš­kio mies­to se­niū­ni­jo­je in­ži­nie­re ap­žel­din­to­ja dir­ban­ti Ri­ta Man­ku­tė pa­ti­ki­no, kad, jai pra­dė­jus dirb­ti, pa­grin­di­nė par­ko da­lis jau bu­vo ap­so­din­ta ir se­niū­ni­ja kar­tu su tal­ki­nin­kais jį tik pa­pil­dė. Pir­ma­sis par­ko pro­jek­tas, anot jos, bu­vo pa­reng­tas be­rods 1991 me­tais.

„Anks­čiau bū­da­vo so­di­na­mi ma­žes­ni me­de­liai, pa­lie­kant tam tik­rą re­zer­vą, jei da­lis jų ne­pri­gy­tų. Ta pa­grin­di­nė se­nų­jų me­džių gru­pė ir li­ko ne­lies­ta. Spe­cia­laus re­ti­ni­mo ten ne­bu­vo, ne­bent kas ko­kį me­dį nu­lauž­da­vo. Pat­var­ky­da­vom tik jų la­jas“, – re­dak­ci­jai sa­kė in­ži­nie­rė.

Bu­vęs il­ga­me­tis Rad­vi­liš­kio miš­kų urė­di­jos urė­das Juo­zas Eis­mon­tas, kar­tu su ki­tais miš­ki­nin­kais so­di­nęs Ei­ba­riš­kių par­ko me­džius, ir­gi pa­tvir­ti­no, kad lai­kas, kai par­kas tu­rė­jo bū­ti for­muo­ja­mas, jau se­niai pra­leis­tas.

„Par­ką rei­kė­jo for­muo­ti iš pra­džių ir nuo­lat. Tą tu­rė­jo da­ry­ti mies­to vie­šą­sias erd­ves pri­žiū­rin­ti se­niū­ni­ja. Ne­la­bai ži­nau apie da­bar­ti­nę si­tua­ci­ją, bet jei yra nau­jas pro­jek­tas ir jei­gu jį įgy­ven­di­nus, re­zul­ta­tas bus ge­ras, ta­da gal ge­riau tu­rė­ti šiuo­lai­kiš­kai su­tvar­ky­tą par­ką, ne­gu nie­ko?“ – svars­tė miš­ki­nin­kas.

Au­to­rės nuo­tr.

Ne­ma­žai Ei­ba­riš­kių par­ko me­džių jau su­žy­mė­ti spal­vo­tais da­žais.

Lai­ku neiš­re­tin­tas ąžuo­ly­nas ta­po tan­kiu miš­ke­liu.

Sa­vi­val­dy­bės Ar­chi­tek­tū­ros ir ur­ba­nis­ti­kos sky­riaus ve­dė­jas Ar­tū­ras Va­luc­kas: „Ąžuo­ly­no au­gi­mo pro­ce­sas tu­rė­jo bū­ti val­do­mas“.