Naujausios
Giesmės – ir iš užpraeito šimtmečio
Kelmės rajono Vidsodžio kaime gyvenantis Stanislovas Šateikis gieda ne vienerius metus – pritaria pirmajam giesmininkui-vedžiotojui. Su būreliu kitų giesmininkų į amžinojo poilsio vietą vidsodiškis palydėjo ir kaimynų, ir pažįstamų, ir visai svetimų žmonių.
Vidsodžio giesmininkai dažniausiai gieda giesmes, kurias išmoko iš savo senelių ir prosenelių – senas, „kantičkines“.
Dalia KARPAVIČIENĖ
daliak@skrastas.lt
„Giedoti reikia sveikatos ir „uchvatos“
Stanislovas Šateikis gieda ne vieną dešimtmetį. Vidsodiškis ant pirštų skaičiavo, kas dar likę iš senesniųjų giesmininkų.
„Irena dar gieda, Stefa, dar vienas kitas. Aš – pats vyriausias. Ir viskas. Žinokit, giedoti reikia sveikatos ir „uchvatos“. Nėra taip paprasta. Ir giesmių yra įvairiausių, reikia būriui susiderinti. Bet, kai giedi kartu metų metais, neblogai pavyksta. Aš tik pritariu, man lengviau“, – pasakojo.
S. Šateikis nė pats negali atsakyti, kada ir kaip giedoti išmoko.
Tėvai nebuvę giesmininkai. Mama, tiesa, daug dainų mokėjusi, gražiai dainuodavusi, nors buvo beraštė, bemokslė.
Stanislovą pabandyti giedoti pakvietė vidsodiškis kaimynas Baranauskas. Pagiedojo per laidotuves. „Neišvarė, matyt, pataikiau. Ir palikau“, – šypsojosi S. Šateikis.
„Jei raudosi – negiedosi“
Vėliau ne tik mirusius pažįstamus, kaimynus giesmėmis vidsodiškiai lydėjo į amžino poilsio vietą, bet ir tolėliau su vedžiotoju Sigitu Liepa pakviesti nuvykdavo: ir į Kuršėnus, ir į Upyną.
„Buvo tokie metai, sunku ir prisiminti. Nespėjame į vienerias laidotuves nueiti, jau, žiūrėk, į kitas reikia. Buvome net į dvi grupes pasidalinę. Giltinė šienavo išsijuosusi. Dabar – ramiau“, – prisiminė Stanislovas Šateikis.
Vidsodiškis pasakojo, jog nėra lengva giedoti prie gerai pažįstamo, draugo karsto. Arba mirusio vaikelio, jauno žmogaus. „Gerklę, būna, užspaudžia. Bet, jei raudosi – negiedosi. Susikaupi, ir giedi“, – sakė.
Senoviškai
S. Šateikis pasakojo, jog dažniausiai vidsodiškiai gieda senoviškai – senovines giesmes.
„Taip vadinami Kryžiaus keliai-kalnai šiais laikais dažnai trumpinami. Mes tokia mada neužsikrėtėme. Jei jau giedame, tai visas giesmes, o ne po du stulpelius, visas maldas kalbame. Kokie Kalnai, jei vos valandą užtrunka? Tikri Kryžiaus keliai su 20 stočių išsitęsia iki dviejų su puse, net trijų valandų. Giedame visas tris baigiamąsias giesmes“, – pasakojo Stanislovas Šateikis.
Vidsodiškiai gieda ir keletą naujų giesmelių, skirtų mirusiam tėvui, motinai. Sekmadieniais Vidsodžio bažnyčioje aukojamos šventos mišios – ir ten vietiniai giesmininkai kartais gieda. Didžiausios ir svarbiausios Vidsodžio katalikų šventės – šventų Petro ir Povilo, Parcinkulio atlaidai.
"Parėjūnas"
Save, į Vidsodį atsikėlusį gyventi 1957-aisiais, S. Šateikis vadina "parėjūnu", ne vietiniu.
„Aš – nuo Varnių, tikras žemaitis. Šneku kitaip negu vidsodiškiai“, – sakė.
Stanislovo Šateikio žmona – vietinė, vidsodiškė Justina. Kartu Šateikiai – daugiau kaip pusšimtį metų. Užaugino penkis vaikus, sulaukė keturių anūkų ir penkių proanūkių.
„Svarbiausia, kad dar abudu sykiu. Nepajutome, kaip laikas prabėgo. Norint ilgai kartu nugyventi, reikia vienas kitą mylėti“, – tvirtino Justina ir Stanislovas Šateikiai.
Autorės nuotr.
MEILĖ: „Norint ilgai kartu nugyventi, reikia vienas kitą mylėti“, – šypsojosi Justina ir Stanislovas Šateikiai, drauge praleidę daugiau negu pusę amžiaus.