Griūvanti kultūros vertybė laukia naujo šeimininko malonės

Griū­van­ti kul­tū­ros ver­ty­bė lau­kia nau­jo šei­mi­nin­ko ma­lo­nės

Prie ma­gist­ra­li­nio ke­lio į Ry­gą, už Sat­kū­nų, ke­liau­to­jų dė­me­sį pa­trau­kia ka­dai­se bu­vęs Šar­kių bal­to mū­ro pa­sta­tas su ryš­kiai grakš­čių iš­ri­kiuo­tų ko­lo­nų ei­le, be­si­dangs­tan­tis auš­taū­gių mau­me­džių be­si­sklei­džian­čių spyg­lių ža­lu­ma. Pri­si­deng­ti yra dėl ko – ne­se­niai ši kul­tū­ros ver­ty­bė, sta­ty­ta XIX a. vi­du­ry­je, iki šiol ir taip pa­ten­ki­na­mos būk­lės, ėmė griū­ti. Stab­telė­ti ten, kur 1843 me­tais bu­vo stab­te­lė­jęs pa­ts pran­cū­zų ra­šy­to­jas Ono­rė de Bal­za­kas. Tų me­tų pa­va­sa­rį jis kaip tik bu­vo at­plau­kęs į Pe­ter­bur­gą pas gra­fie­nę E. Hans­ką, ku­rią ke­ti­no ves­ti. Taip ir ne­su­ta­ręs dėl ve­dy­bų, ra­šy­to­jas ru­de­nį ka­rie­ta iš­ke­lia­vo at­gal pro Ry­gą į Pa­ry­žių. Kai ku­riuo­se lei­di­niuo­se tei­gia­ma, kad čia, Šar­kių smuklė­je, Ono­rė de Bal­za­kas pie­ta­vo ir ark­lius kei­tė.

Li­na RUD­NIC­KIE­NĖ

Vie­nin­te­lis ir ne­pa­kar­to­ja­mas

XIX a. ant­ra­ja­me ket­vir­ty­je per Lie­tu­vą bu­vo nu­ties­ti du itin reikš­min­gi tarp­tau­ti­niai ke­liai, ku­rie ėjo iš Pe­ter­bur­go į Va­ka­rų ir Vi­du­rio Eu­ro­pos ša­lis ir tu­rė­jo ne tik eko­no­mi­nę, bet ir stra­te­gi­nę reikš­mę. Sankt Pe­ter­bur­gas – Ry­ga – Til­žė nu­ties­tas 1836–1858 me­tais per Jo­niš­kį, Šiau­lius, Tau­ra­gę.

Pa­ke­lė­se pa­gal ti­pi­nius pro­jek­tus bu­vo sta­to­mi įvai­rios pa­skir­ties pa­sta­tai – pa­što sto­tys su ad­mi­nist­ra­ci­niais, gy­ve­na­mai­siais, ūki­niais pa­sta­tais, ke­lių prie­žiū­ros na­mais, už­kar­dos ir apei­vių na­mai. Jo­niš­kio – Tau­ra­gės tra­sos sto­tys, tarp jų – ir Šar­kių už­kar­da, sta­ty­ti pa­gal V. Ri­če­lio pro­jek­tus, o sta­ty­bos dar­bus or­ga­ni­zuo­ti ir pri­žiū­rė­ti pa­ves­ta in­ži­nie­riui lei­te­nan­tui Ja­nui Ci­lei.

Kul­tū­ros pa­vel­do cent­ro pa­mink­lot­var­ki­nin­kė Ag­nė Lau­ri­na­vi­čiū­tė Šar­kių už­kar­dos pa­sta­tą iš­ski­ria – jis yra vie­nin­te­lis to­kio ti­po pa­sta­tas Ry­gos – Til­žės ke­ly­je.

Pa­sak dr. Er­nes­to Va­si­liaus­ko, šis pa­sta­tas yra vie­nas iš tri­jų ra­jo­ne iš­li­ku­sių kla­si­ciz­mo sti­liaus sta­ti­nių.

Is­to­ri­kas ir ar­cheo­lo­gas tei­gia, kad šio­je vie­to­je bu­vo ap­si­sto­ju­si ir pran­cū­zų ge­ne­ro­lo Makdo­nal­do ve­da­ma Na­po­leo­no ka­riuo­me­nė. Apie tai ra­šo­ma ir B. Dun­du­lio kny­go­je „Na­po­leo­no im­pe­ri­jos žlu­gi­mas ir Lie­tu­va (1813-1815 m.)“.

Kny­go­je ra­šo­ma, kad 1812 me­tų gruo­džio pa­bai­go­je ge­ne­ro­lo Mak­do­nal­do va­do­vau­ja­mi pran­cū­zų ar­mi­jos pul­kai trau­kė­si iš Jel­ga­vos per Šiau­lius, Že­mai­ti­ją, Til­žės link. Be­sit­rauk­da­mi pran­cū­zai žy­gia­vo se­nuo­ju Jel­ga­vos – Šiau­lių plen­tu. Bū­tent šis plen­tas ka­dai­se ėjo be­veik pro pat Sat­kūn­miš­kį, va­di­na­si – ir pro Šar­kius. Gra­žus už­kar­dos pa­sta­tas ne­ga­lė­jo pran­cū­zų ne­su­ža­vė­ti, kad ne­stab­tel­ėtų il­gė­liau.

Šar­kių už­kar­dos pa­sta­tas į kul­tū­ros ver­ty­bių re­gist­rą įtrauk­tas 2010 me­tais

Ne vi­si vers­li­nin­kai – ro­man­ti­kai

Ko­dėl le­gen­di­niai kul­tū­ros pa­vel­do ob­jek­tai, ga­lin­tys pui­kiau­siai tar­nau­ti kaip tu­ris­ti­niai trau­kos ob­jek­tai, ge­riau­siu at­ve­ju daž­niau­siai tam­pa san­dė­liais, ga­ra­žais ar au­to­ser­vi­sais, klau­sia­me Kul­tū­ros pa­vel­do de­par­ta­men­to prie Kul­tū­ros mi­nis­te­ri­jos Šiau­lių sky­riaus ve­dė­jo Ry­čio Bud­rio:

– Iš tie­sų ne­sup­ran­tu, ko­dėl žmo­nės, tu­rin­tys pi­ni­gų, įsi­gy­ja kul­tū­ros pa­vel­do ob­jek­tus ir juos ap­lei­džia. Aš, kaip pra­kti­kas, iš­skir­čiau tris žmo­nių gru­pes. Pir­mo­ji – tie­sa, la­bai ne­di­de­lė – tai žmo­nės ro­man­ti­kai, ku­rie tu­ri ga­li­my­bių to­kį kul­tū­ros pa­vel­dą įsi­gy­ti. Jie pa­pras­tai ži­no to­kių pa­sta­tų reikš­mę ir ver­tę, to­dėl to­kius pa­sta­tus su­tvar­ko, at­ke­lia ir vys­to vers­lą ar ap­si­gy­ve­na. Pats ge­riau­sias ir gra­žiau­sias pa­vyz­dys Jo­niš­kio ra­jo­ne yra Ja­kiš­kių dva­ras ir jo šei­mi­nin­kė Mei­lė.

Ant­ro­ji ka­te­go­ri­ja kul­tū­ros ver­ty­bių sa­vi­nin­kų to­kius pa­sta­tus per­ka ne dėl jų kul­tū­ri­nės ir is­to­ri­nės reikš­mės, tie­siog kaip pa­sta­tą ar že­mės plo­tą. Tai ri­zi­kin­go­ji žmo­nių gru­pė, to­kiems žmo­nėms svar­bus ne pa­vel­das, o pa­sta­tų pra­ktiš­ku­mas, jų in­te­re­sai pa­pras­tai ker­ta­si su kul­tū­ros pa­vel­do­sau­gi­nin­kų in­te­re­sais, ne­krei­pia dė­me­sio į kul­tū­ros pa­vel­do ob­jek­to būk­lę, to­dėl fik­suo­ja­me daug pa­žei­di­mų, bau­džia­me.

Ir tre­čio­ji gru­pė žmo­nių, ku­rie per­ka kul­tū­ros pa­vel­do ob­jek­tą – vers­li­nin­kai, ku­rie gy­ve­na iš vei­kos per­ku-par­duo­du. Jiems ir­gi ne­rū­pi įsi­gy­tų kul­tū­ros pa­vel­do ob­jek­tų būk­lė, ry­to­jus, jiems rū­pi ver­tė, pi­ni­gai. Pi­giai pra­stos būk­lės dva­re­lius, kar­če­mas nu­si­pir­kę nie­ko ne­da­ro – nei in­ves­tuo­ja,nei re­konst­ruo­ja, tie­siog lau­kia, ma­ny­da­mi, kad kas­dien tie ob­jek­tai įgy­ja vis di­des­nę ver­tę. Ir pa­si­tai­ko, kad už ap­leis­tus, virs­tan­čius dva­rus, rea­liai ver­tus vie­no eu­ro, pra­šo mi­li­jo­nų...

Įdo­mu, ko­kiai ka­te­go­ri­jai pri­klau­so nau­jo­ji Šar­kių už­kar­dos pa­sta­to šei­mi­nin­kė? Kul­tū­ros pa­vel­do de­par­ta­men­to spe­cia­lis­tai yra be­jė­giai. Pri­va­tiems kul­tū­ros pa­vel­do ob­jek­tų šei­mi­nin­kams jie ne­ga­li įsa­ki­nė­ti, nu­ro­dy­ti, pa­ga­liau – rei­ka­lau­ti, kad pa­sta­tai bū­tų re­no­vuo­ti, pri­tai­ky­ti, ta­čiau bau­do­mis ga­li įpa­rei­go­ti to­kias mū­sų is­to­ri­jos pa­si­di­džia­vi­mo vie­tas pri­žiū­rė­ti, lik­vi­duo­ti ava­ri­nę būk­lę.

Au­to­rės nuo­trau­kos