Naujausios
Grožio puoselėtojų triūsą vertinti sudėtinga
Beveik dešimtmetį Pakruojo miesto grožiu besirūpinanti kraštovaizdžio architektė Dolija Kublickienė šiemet į rajono Gražiausios sodybos ir aplinkos konkurso darbo grupę įtraukta pirmą kartą.
Specialistė pasidalijo savo pastebėjimais su „Pakruojo krašto“ skaitytojais.
Stanislava VIČAITĖ
stanislava@skrastas.lt
Tvarka ir už tvoros
– Liepos pabaigoje–rugpjūčio pradžioje rajono Gražiausios sodybos ir aplinkos konkurso komisija aplankė per šimtą gražiai tvarkomų sodybų, įstaigų, daugiabučių, bendruomenės namų kolektyvų prižiūrimas teritorijas. Jūs į šio konkurso darbo grupę buvote įtraukta pirmą kartą, koks susidarė įspūdis dairantis po grožio mylėtojų puoselėjamą aplinką?
– Žmonės žino, pagal kokius kriterijus bus vertinama aplinka, jais dažnas ir vadovaujasi. Buvo matyti, jog vieni šeimininkai vis ieško naujovių, kaip įdomiau kokią kertelę išgražinti, kiti, jau ankstesniais metais įgyvendinę visus savo sumanymus, dabar tik uoliai prižiūri savo kūrybos rezultatus. Kai kur matėsi, jog ranką prie grožio kūrimo yra pridėjęs specialistas.
– Kam jūs, kaip vertintoja, skyrėte bene daugiausiai dėmesio?
– Man, kaip apželdintojai, svarbu buvo ne tik tai, kas dera, kas tinka ar netina, bet ir tai, kiek sodybų šeimininkai skiria dėmesio bendro naudojimo plotams – tam, kas yra ir už sodybos tvoros. Džiaugiuosi, kad tokių, kurie prižiūri (nuolat šienauja, pasodino medelių, gėlių, pridėjo akmenų) jam nepriklausantį plotą, buvo ne vienas. Vadinasi, tas žmogus dirba ne tik sau, bet ir visuomenei.
– Kokių tendencijų pastebėjote formuojant želdynus, kiemo erdves?
– Kadangi gyvenimas eina į priekį, keičiasi ir priemonės aplinkai gražinti. Atsiranda naujų medžiagų, augalų, atkeliavusių net iš Pietų Amerikos, JAV, Didžiosios Britanijos, kitų šalių. Atrodo, kai kurie negalėtų augti mūsų klimato sąlygomis. Bet štai vienoje sodyboje aptikome jau antrus metus puikiai tarpstantį augalą, parsivežtą iš Alpių. Nors tie atsivežtiniai augalai ne mūsų krašto, bet jie puikiai pritapo ir dera lietuviškoje aplinkoje.
Ieškojau jurginų – radau vienoje sodyboje. Ir ne tik jų, bet ir rūtų, kitų senovinių lietuviškų gėlių.
Kai kurių sodybų šeimininkai vardan grožio yra atsisakę daržo, sodo prie namų. O juk prieskoninėmis žolelėmis, vaistažolėmis, daržovėmis tą daržą galima taip apsodinti, kad jis bus kaip gėlynas. Toks daržas bus ne tik gražus, bet ir naudingas, ekologiškas. Apsidžiaugiau, jog tokį daržą aptikome vienoje pakruojiečių sodyboje.
Smagu buvo užeiti į kiemą, kuriame kvaksi ančiukai, kudakuoja vištos, o pavėsinėje kriuksi paršeliai. Šios sodybos šeimininkų viskas įrengta taip sumaniai, kad gyvuliai ir paukščiai negadino vaizdo. Atvirkščiai, tik pagyvino. O kiekvienas šių namų kampelis buvo taip išpuoselėtas! Vadinasi, kurti grožį įmanoma ir neatsisakant įprasto kaimiško gyvenimo.
Siūlo tobulinti vertinimą
– Ar turėsite pasiūlymų apžiūros darbo grupei – dėl gražiausios aplinkos vertinimo kriterijų pastaraisiais metais pasigirsdavo abejonių.
– Manau, kad aplinkos vertinimo kriterijus reikia tobulinti, nes negalima į vieną eilę sustatyti ir lyginti močiutės prižiūrimą sodybą, kurioje senus pastatus puošia paprastos lietuviškos gėlės, su ta, kuri puoselėjama investuojant nemenkus pinigus.
Arba štai gražiai betvarkančių sodybas šeimininkų gretose yra nemažai jaunų žmonių. Jie ir tvarkosi šiuolaikiškai, kad kuo mažiau tektų vargo įdėti: ima mulčią, plėvelę, akmenis, pasodina spygliuotį augalą – štai ir plotelis sutvarkytas, jam didesnės priežiūros jau ir nebereikia. Be to, ir laiko sutaupyta. O kai dabar toks spartus gyvenimo tempas, toks būdas labai gelbsti.
Prisimenu, kaip prieš keliasdešimt metų Pakruojyje atsirado pirmosios gražiai tvarkomos sodybos. Informacijos, kaip derinti augalus, stilius, kaip atskirti reprezentacinę sodybos dalį nuo ūkinės, toms močiutėms labai trūko. Užtat kokį grožį jos sugebėdavo sukurti! Pavyzdžiui, netinka tas augalas šioje vietoje, tuomet jį perkelia į kitą. Ir taip kilnodavo, kol jam surasdavo idealią vietą.
Apie plastikinius gandrus
– Gal pastebėjote klaidų, kurių vertėtų vengti puoselėjant savo sodybą?
– Ne vienoje sodyboje pastebėjau apželdinimo klaidų: netinkamai suderintos augalų spalvos, sumaišyti stiliai, kuomet prie šiuolaikiško namo puoselėjami senoviniai darželiai.
Nekaip nuteikė tos sodybos, kurių reprezentacinė dalis tvarkoma kone idealiai, o ūkinei skiriama nepakankamai dėmesio: veši piktžolės darže ir už ūkinių pastatų, netinkamai kompostuojamos gamtinės atliekos.
Kai kuriose kaimo vietovių sodybose vaizdą ypač gadino plastikiniai gandrai, antys, gėlių vazonais paversti seni batai, seni drabužiai. Kitur – išpuoselėtame tvenkinyje pamatai plūduriuojančią plastikinę antį.
Dėl to ir krenta vertinimo balai. Žinoma, jei šiais plastikiniais daiktais sodybą puoši dėl savęs, tuomet galima. Tačiau jei nori konkuruoti su kitomis sodybomis dėl prizinių vietų, tokių dalykų reikia vengti. Nes tai nėra meno kūriniai, tai vadinamasis kičas: jie neturi išliekamosios vertės.
Tačiau jei žmogui patinka, tuomet nereikia nieko keisti. Juk tai, kas yra už jo namų tvoros – privatu, asmeniška. Žmogus tuo gyvena, kvėpuoja, jam tai teikia malonumą. Puoselėti sodybą – didelis darbas, pasiaukojimas. Be to, ir gana brangus pomėgis, nes reikalauja nemenkų sąnaudų.
Autorės nuotr.
NUOMONĖ: Kraštovaizdžio architektė Dolija Kublickienė mano, jog negalima toje pačioje kategorijoje vertinti močiutės ir nemažai lėšų grožiui skiriančio žmogaus puoselėjamų sodybų.
Renatos BUDRIENĖS nuotr.
PUOSELĖJIMAS: Puoselėjant sodybą reikia įdėti ne tik daug darbo, laiko, bet ir skirti nemenkų lėšų.
DERINIMAS: Draudeliečiai Laima ir Valdas Goesai, puoselėdami savo sodybą, derina akmenį ir metalą.
PARKELIS: Bardiškių bendruomenė iš gamtinių ir antrinių žaliavų sukūrė parkelį.