Naujausios
Gyvenimas Paukštininkų kaime – ne tik su paukščiais
Važiuojant nuo Kelmės link Šiaulių senuoju plentu, vos už kelių kilometrų, jau Paukštininkų kaimo, pakelėje akis patraukia tvarkinga sodyba.
Sodyboje gyvenanti Danutė Norgailienė stengiasi gyventi sutardama su savimi, artimaisiais ir ją supančia aplinka. Sodybą moteris puošia prisodindama senoviškų gėlių, paukščiai žiemą randa lesalo lesyklėlėje. „Šiame pasaulyje visi turime išsitekti“, – tvirtino moteris.
Dalia KARPAVIČIENĖ
daliak@skrastas.lt
Buvusi smuklė – už kalvystę
Danutę Norgailienę šviesią vidurvasario popietę jaukioje sodyboje sutinkame su grėbliu rankose.
Moteris nesiruošia grėbti šieno, tik su grėblio dantimis lygins niekaip neįveikiamų kurmių iškeltus žemių kauburius.
„Va, su tais kurmiais tai niekaip nesusitvarkau, vis kiemą kilnoja, ir į daržą persimeta. Daugiau lyg ir su visais, kas gyvas, randu bendrą kalbą ir sutarimą“, – šypsojosi šeimininkė.
Moters veidas apniunka, prakalbus apie neseniai palaidotą ilgametį jos gyvenimo draugą – gerą žmogų, mylėjusį jos vaikus ir anūkus, nė sykio jos nenuskriaudusį ir neįžeidusį per du bendro gyvenimo dešimtmečius. Tai jo tėvų namuose Danutė Norgailienė ir liko gyventi. Dabar sodyba priklauso jos dukrai Daivai.
„Mano draugo tėvas kažkada kalviavo pas tokį poną Šliagerį. Matyt, neprastas buvo kalvis, jei ponas jam nupirko namelį – buvusią smuklę, dar ir žemės pridėjo“, – sakė D. Norgailienė.
Namas dabar atrodo visai kitaip negu senovėje. Buvęs medinukas apšiltintas, dailiai aptinkuotas, nauju stogu, langais. Prie remonto labai prisidėjo Danutės Norgailienės dukra, ji pati su draugu. Teko ir paskolą imti, dar ne visa atiduota.
Yra kuo džiaugtis
Sodyboje likusi viena, Danutė Norgailienė dažnai sulaukia apsilankyti atvykstančių vaikų ir anūkų.
Ne taip toli jos atžalos nuo Paukštininkų gyvena. Dukra – Šiauliuose, bet dirba Pakruojyje. Sūnus Erlandas – už Pakruojo, prie pat Latvijos, bet šiuo metu išvykęs į Daniją. Rudenį žada grįžti.
„Turiu labai puikius du anūkus, galima sakyti, jau suaugusius vyrus. Vienam – 23, kitam – 19 metų. Vyriausiasis anūkas Severinas – artistas, muzikantas. Jauniausias Kristupas tik baigė vidurinę, dar renkasi gyvenimo kelią. Norėčiau daug daugiau anūkų turėti, bet nepasirinksi. Kiek Dievulis davė, tiek ir džiaugiuosi“, – filosofiškai gyvenimo tikrovę apibendrino moteris.
Duona ant medžių neauga
D. Norgailienei džiugu, kad jos vaikai ir anūkai nebijo darbo, nėra tinginiai. Duona yra uždirbama, nuo medžių kepaliukų, kaip kokių obuolių, nenuraškysi.
Pati Danutė Norgailienė dirbti pradėjo būdama vos penkiolikos metų. Kolūkyje rankomis melžė 10 karvių. Paauglei mergaitei į talką ateidavo mama.
„Nebuvo lengva mano vaikystė, jaunystė. Augau tarp šešių brolių ir seserų. Tėvelis mirė nė penkiasdešimties nesulaukęs, aš likau penkerių metelių, pati mažiausia“, – sakė moteris.
Tačiau, pasak D. Norgailienės, visuose, nors ir sunkiausiuose etapuose, lazda turi du galus. Sunkumai be tėvo likusius vaikus grūdino. Visi užaugo darbštūs, tvarkingi, teisingi žmonės, ne kokie vagys, chuliganai ar gobšuoliai. Kiek savo rankomis užsidirbo – tiek ir turi.
Labiausiai moteriai pikta, kad, anot jos, visokiems apsileidėliams, tinginiams, nė nebandantiems ieškotis kokio nors darbelio, užsiėmimo, mokamos nemenkos pašalpos.
Negali gyventi be gėlių
Danutė Norgailienė pagal išgales stengiasi gražinti sodybą.
Moteris myli visas gėles, bet sodina dažniausiai senoviškas. Tokias, kaip raudonžiedes piliarožes, primenančias jaunystę.
D. Norgailienės gėlynams, kaip ir daržams, kiemui daug žalos pridaro kurmiai. „Vaje, vaje, kas darosi! Visokiais būdais bandau jų atsikratyti. Nepavyksta. Tik išlyginu kurmiarausius, o netrunku apsisukti – ir vėl naujų kauburiukų prikelta“,– skėstelėjo rankomis.
Danutė Norgailienė pasakojo anksčiau, kol sveikata buvo geresnė, turėjo ir kitokių malonių užsiėmimų. Ne vienerius metus moteris giedodavo. Ne tik giesmės širdį glostydavo, bet ir bendravimas su kitomis moterimis. Grįždavo į namus tarytum palengvėjusi nuo kasdienybės naštos.
„Judu, kiek galiu. Negali stovėti vietoje, kol gyvas. Laikau ir paukščių, ir triušių. Ir šuneliai – mano draugai, katinėlis. Ir miško paukščiai. Jiems lesyklėlę pastačiau. Kokių tik grožybių nepriskrenda, čirškia, čiulba. O genelių margumas, negaliu atsižiūrėti pro langą. Šiame pasaulyje visi turime išsitekti“, – sakė Danutė Norgailienė.
Autorės nuotr.
ŠEIMININKĖ: Tvarkingos sodybos Paukštininkų kaime šeimininkė Danutė Norgailienė sakė, jog stengiasi darnoje sugyventi su visais, kas gyva. Tik kurmių „draugystės“ norėtų atsikratyti.
NAMAI: Senovėje dabar dailiai atrodantis gyvenamasis namas buvo smuklė. Jį šeimininkės draugo tėvui kalviui kažkada padovanojęs toks ponas Šliageris.
GĖLĖS: Kad nupjautų medžių kelmai nebūtų tušti, šeimininkė ant jų padėjo žydinčių gėlių vazonų.
TRIUŠIAI: Danutė Norgailienė augina triušius. Apetitu nesiskundžiantys ilgaausiai reikalauja nemažai priežiūros.
PAUKŠČIAI: Paukštininkų kaime auginami ir paukščiai. Kol kas višta su ūgtelėjusiais viščiukais saugiai jaučiasi tik po tinkliniu aptvaru.
PILIAROŽĖS: Sodyboje gyvenanti moteris myli visas gėles, tačiau daugiausia sodina senoviškus augalus. Visu gražumu dar žydi piliarožės.
LESYKLĖLĖ: Netoli miškų įsikūrusi sodyba žiemą sulaukia daug paukščių. Šeimininkė jiems pastatė lesyklėlę šalia nudžiuvusio medžio, kad paukščiai turėtų kur pailsėti.