Naujausios
Gyvenimo spalvų dovanojo kaimas
Kai iš provincijos darbingo amžiaus žmonės bėga į miestus ar užsienį, Rasa Balnionytė iš Šiaulių persikėlė į Plaučiškius. Jauna moteris nuo pirmos naujo gyvenimo dienos džiaugiasi gamtos pilnatve, savo apsisprendimu įsikurti kaime ir veiklos laisve. Ji tapo bitininke.
Janina VANSAUSKIENĖ
pakruojis@skrastas.lt
Laimė gyventi ir dirbti kaime
Rasa Balnionytė šiomis dienomis, padedama tėčio, sukasi savo bityne, padeda darbuotis ir tėčio bitelių valdose. Naujoji Plaučiškių kaimo gyventoja keliasi anksti, suruošia sūnelį į darželį ir išvažiuoja į bityną.
Darbui jame Rasa skiria didžiąją dienos dalį, o paguldžiusi vakare sūnelį, dar sėda lieti vaško žvakių. Jomis ir kitais vaško gaminiais bei medumi savaitgaliais ji prekiauja mugėse.
Darbui Rasa skiria beveik pusę paros, tačiau tuo nesiskundžia. Atvirkščiai. Rytinis arbatos puodelis šiemet nusipirktos sodybos kieme ir mintys apie bundančios dienos veiklą moteriai teikia džiaugsmo ir energijos, kurios su kaupu užtenka visiems jos planams.
„Džiaugiuosi ir dėkoju Dievui, kad esu čia, kaime, – šypsosi penkiolika metų Šiauliuose gyvenusi buvusi pakruojietė. – Ruduo – man pats gražiausias metų laikas. Ta pilnatvė, kai gamta viską atiduoda žmogui, yra nuostabi, – akimirkai atveria savo jautriausias sielos gelmes Rasa ir čia pat nusijuokia. – Nors miegoti einu pavargusi, bet esu laiminga. Būti ir dirbti gamtoje, ją stebėti, kvėpuoti grynu oru yra didžiulis džiaugsmas“, – sako Šiauliuose plaukų grožio priemonių salone pardavėja dirbusi Rasa.
„Čia viskas jau sukurta“
Rasa apie Šiauliuose gyventus beveik penkiolika metų kalba kaip apie netinkamą sau pasirinkimą. Sveikatos edukologiją studijavusi moteris visada domėjosi sveika gyvensena, ekologiškais produktais, žavėjosi gyvenimu gamtoje. Tačiau gyvendama daugiabutyje ji tuo galėdavo džiaugtis tik savaitgaliais grįždama į tėvų namus Pakruojyje.
„Čia prabėgo mano vaikystės vasaros, čia žinomas kiekvienas takelis, pieva, – sako Rasa ir atskleidžia kodėl sodybą nusipirko bene gražiausioje rajone Plaučiškių kaimo gyvenvietėje.
„Gyvendama mieste, jaučiausi kaip narve: dieną salone kur akis ir odą džiovina sausas oras, o po darbo – tarsi inkile pakibęs ketvirtame daugiabučio aukšte“, – šypsosi apie praeitį, kaip „gyvenimą iš inercijos“ kalbėdama pašnekovė.
Rasą pasiryžimui būti ten kur nori paskatino menkai pažįstamo žmogaus replika. Kartą, kai ji draugei pasakojo, kaip norėtų gyventi kuo arčiau gamtos, užsiimti širdžiai miela veikla,, pokalbio klausęs draugės vyras netikėtai pasakė: „Tai eik pas bites ir dirbk“.
„Tie spontaniškai išsprūdę vyriškio žodžiai mane ir įkvėpė. Kai kitoms draugėms pasisakiau, kad išsikeliu gyventi į kaimą, jos stebėjosi ir atkalbinėjo: „Ką kaime viena veiksi, pražūsi tu ten“, – prieštaringas jos ketinimams šiauliečių draugų mintis prisimena R.Balnionytė.
„O kai apsigyvenau Plaučiškiuose, pamačiau, kad darbo nereikia ieškotis, kad čia viskas jau sukurta – gilios šeimos bitininkavimo tradicijos, tam reikalingas inventorius, žinios ir patirtis, belieka dirbti“ – sako naujoji Plaučiškių gyventoja, neseniai tapusi rajono bitininkų klubo „Dobilas“ viena jauniausių narių.
Traukia kūrybingas laisvalaikis
„Važiuojame vakar su tėtuku į bityną, o jis manęs ir klausia: Ar matai kokie gražūs medžiai?“ – pasakoja Rasa. – O aš jam: „Matau, viską matau, tėtuk“, – kaip gamtos grožiui neabejingas ir tėtis atskleidžia Rasa.
Gamtoje Rasa mato ne tik mielus akiai rudeniškus pasikeitimus, bet ir floristikai tinkančias medžiagas. Leisdama dienas kaimo aplinkoje, moteris jau krauna rudens gėrybes ir įvairiausias medžiagas, kurias panaudos kurdama puokštes ar dekoratyvias kompozicijas. Floristika – dar viena jos kūrybinės veiklos sfera.
„Norėčiau Plaučiškiuose suburti kaimo moteris, kad pasimokytume viena iš kitos rankdarbių, perimtume gerąją patirtį. Juk kaime yra moterų, kurios žino senųjų maisto ruošimo receptų, rankdarbių, tačiau savo šeimose jų nebeturi kam perduoti“, – kaip perimti senąsias šeimininkavimo namuose tradicijas svarsto energijos kupina Rasa.
Dar vienas Rasos troškimas – bent retkarčiais ištrūkti iš malonių kasdienių darbų rato.
„Kartą per mėnesį Šiauliuose renkasi įvairių profesijų, kūrybingų moterų klubas „Alisėja“. Dar gyvendama Šiauliuose patekau į jų ratą ir nenoriu iš jo iškristi. Tikiuosi ne tik šiuos susibūrimus lankyti bet ir užsirašyti į tapybos studiją“, – savo artimiausius planus atskleidžia Rasa.
„Pavasarį nusipirkau hamaką. Tikėjausi, pasikabinsiu kieme ir gulėsiu jame su knyga. Tačiau skaitymui laiko dar taip ir neatsirado“, – šypsosi R. Balnionytė. Ji viliasi, jog žiemą bityno darbų bus mažiau, todėl daugiau laiko liks kūrybai ir knygai.
Nuotr. iš R. Balnionytės albumo
SPIEČIUS: Aptikusi medyje suspietusias biteles Rasa pirmą kartą pati susėmė spiečių.
Autorės nuotr.
ILGESYS: Grožio priemonių pardavimo salone dirbusi Rasa visada ilgėjosi kaimo ir gamtos.
Nuotr iš R. Balnionytės alb.
DARBAS: Naujajai plaučiškietei darbas savo bityne – didžiulis džiaugsmas.
Autorės nuotr.
BENDRUOMENĖ: Veiklią naująją kaimo gyventoją netruko pastebėti kaimo bendruomenės pirmininkė Vida Gratkauskienė (kairėje) ir Rasą pakvietė dalyvauti kaimo bendruomenių sąskrydyje.