Naujausios
GYVOJI ETNINĖ KULTŪRA
Į bulviakasį sugužėjo Pakražančio seniūnijos bendruomenės
Praėjusį penktadienį Pakražančio kultūros centre į bulviakasį sugužėjo seniūnijos bendruomenės.
„Ei, kaimyne, eikš į talką“ – kvietė šventės pavadinimas. Bulves kasti vienam nepriimta nei seniau, nei dabar.
Dalia KARPAVIČIENĖ
daliak@skrastas.lt
Ir sodino, ir kenkėjus rinko
Penktadienio vakaras Pakražančio kultūros centre buvo pilnas bulviakasio talkininkų.
Į šventę „Ei, kaimyne, eikš į talką“ žmonės buvo kviečiami ateiti ne šventiškai apsirengę, bet pasiruošę kasti bulves. Kas to nepadarė, organizatorių buvo apdalytas bent darbinėmis pirštinėmis.
Tiesa, iki bulviakasio renginio dalyviams dar reikėjo gerokai palaukti. Bulves Valpainių, Stulgių, Grinių, Žalpių bendruomenių atstovai „sodino“ tiesiog salėje, užrištomis akimis.
Kiekviena bendruomenė dovanų gavo po „auksinę“, į foliją įvyniotą bulvę. Buvo įvertinti ir tiesiausių vagų sodintojai.
Nespėjo po bulviasodžio žmonės atsipūsti, užkąsti, muzikos paklausyti, bulvės jau ir užaugo, ir kolorado vabalais spėjo apeiti. Kita užduotis ir buvo – surinkti kuo daugiau kenkėjų. Gelbėti bulves, tik vėl užrištomis akimis, pasiryžo Pakražančio seniūnas Alfonsas Sakalauskas, Žemės ūkio kooperatyvo vadovas Povilas Žilinskas ir klebonas Saulius Sausdravas. Bulvė, tiesa, buvo gyva, o kolorado vabalais tapo į merginos drabužius prisagstyti skalbinių segtukai.
Geriausiai bulviakasio pabaigtuvėms tinka kugelis
Ne visai įprastas buvo ir bulviakasis užrištomis akimis. Tarp bulvių organizatoriai pribarstė ir panašaus dydžio akmenų, obuolių.
Geriausiai sekėsi Stulgių bendruomenės pirmininkui Algirdui Jasiui, kuris į krepšį iš pradžių rinko viską, kas pasitaikė po ranka, o vėliau užrištomis akimis sėkmingai atskyrė bulves.
Nukasus bulves, buvo nuspręsta išsikepti geriausiai bulviakasio pabaigtuvėms tinkamą patiekalą – kugelį.
Bet kugeliui prireikė priskusti ir pritarkuoti daug bulvių. Daugiausia bulvių per vieną Mockaičių kaimo kapelos atliktą kūrinį nuskuto Grinių, labai greitai skuto bulves ir Stulgių bendruomenės moterys ir vyrai.
Visi šventės dalyviai bulves tarkavo skirtingomis tarkomis – nuo visai smulkių iki „studentiškų“, labiau įprastų burokėliams tarkuoti. Buvo pripjaustyta ir prispirginta lašinukų, prikepinta svogūnų, kad kugelis būtų tikrai skanus ir sotus.
Iškeptą kugelį talkininkai valgė tiesiog iš ant stalo padėtų skardų. Bendruomenės stalus papuošė ir akcentais iš bulvių.
Gilios bulviakasio tradicijos
Bulviakasis turi gilias tradicijas. Apie vieną didžiausių rudens darbų kaime pasakojo šventės vedėjai Alina Žalandauskienė ir Saulius Venckus.
Bulviakasis prasidėdavo ankstų rytą ir tęsdavosi visą dieną. Bulves reikėdavo kasti ilgiau negu dabar – plūgu išartas vagas gerai išrausti, išpurtyti. Pusryčius retai kur duodavo, kasdavo iki pietų. Paskui pietaudavo valandą ar dvi, ir vėl kasdavo.
Žalpiuose, senų žmonių prisiminimais, jei neužtekdavo laiko su šviesa bulviakasį baigti, kasdavo iki pabaigos liktarnas užsidegę. Kasti rinkdavosi daug kaimynų: vieną dieną pas vieną, kitą – pas kitą. Yra buvę, kad šeimininkas susirgo ir atsigulė į ligoninę, o jo bulves vis tiek kasė kaimynai. Jei spėdavo, tai dar nuarinėdavo dirvą ir nurinkdavo bulves.
Šeimininkės į lauką neidavo, namie ruošdavo talkai maistą: kugelį, kiaušinienę su spirgais ir rūkytą kiaulės karką su kopūstais. Tokiais sočiais patiekalais talkininkus vaišindavo.
Paprastai bulves kasdavo beveik visas kaimas. Jei vieną dieną kaimynas ateidavo į talką kaimynui, kitą – pastarasis tuo pačiu atsakydavo. Toks atsilyginimas dar būdavo vadinamas atkasinėjimu.
„Ko toks nusitepęs, kaip bulves kepęs?“
Bulvėms atiduota duoklė ir liaudies tautosakoje: mįslėse, minklėse, palyginimuose. Pavyzdžiui, jei klausiama, kam „biedni“ žmonės skūrą lupa, reikia atsakyti: bulvėms. Apie prastą bulvių derlių sakoma: „Penkias bulves apžiojęs pašvilpti gali“. Senovėje didelis skanėstas būdavo lauže keptos bulvės su lupenomis. Todėl žmonės ir sakydavę: „Ko toks nusitepęs, kaip bulves kepęs?“
Pasak etnologo Liberto Klimkos, bulviakasiai neapsieidavo be įvairiausių burtų, tikėjimų. Kad bulvės ir kitais metais didelės užaugtų, šeimininkės laukdavo, kol bus nukastas visas bulvių derlius, tik tada bulves kepdavo. Bulves į rūsius ar kapčius pildavo tik per mėnulio pilnatį, pradėję nuo pietinio kampo. Žmonės tikėdavo, jog taip laikomos bulvės neperšals, gerai išsilaikys iki pat pavasario.
Paprastai bulviakasis būdavo baigiamas rugsėjo 29-ąją, per Mykolines.
Bulvių atsiradimą Lietuvoje užrašė Motiejus Valančius
Neretai lietuvių antrąja duona vadinamos bulvės Lietuvą pasiekė XIX amžiaus pradžioje.
Jų atsiradimą užrašė vyskupas Motiejus Valančius „Antano Tretininko“ pasakojime. 1806 metų pavasarį toks Pilypas Brazdauskis iš Salantų parapijos Nasrėnų sodos, iš Klaipėdos parvažiavęs, šeimynai savo pasakojęs apie pirkinį Klaipėdoje. Pasiturįs ūkinininkas pirkęs septynias „kartopeles“. Mat vokiečiai gyrė jas iš Amerikos parvežtas, labai naudingas ir skanias esančias.
„Pilypas, gavęs rudenį iš penkių bulvių tris dešimtis tris, keletą išvirino, ir visi ragavo, o likusiąsias sėklai užlaikė... Užrašiau tai, kad būtų žinoma, kaip neseniai tas vaisius žemės įveistu paliko Žemaičių krašte“. Tautodailininkai tam įvykiui atminti ir bulvę pagerbti Nasrėnuose yra pastatę stogastulpį.
Bulves gražiai, linksmai pagerbė ir Pakražančio kultūros centro šventės „Ei, kaimyne, eikš į talką“ organizatoriai bei dalyviai.
Tomo GAIDAUSKO nuotr.
BULVIAKASIS: Bendruomenių atstovai bulves „kasė“ užrištomis akimis.
VARŽYTUVĖS: Viena iš šventės užduočių – kuo daugiau per nustatytą laiką priskusti bulvių.
KUGELIS: Bulviakasio pabaigtuvėms buvo tarkuojamas ir kepamas kugelis.
PABAIGTUVĖS: (Iš kairės) Stulgių, Žalpių, Valpainių ir Grinių bendruomenės pabaigtuvėms originaliai pasipuošė – drabužiams panaudojo ir maišus.