Naujausios
Į vienkiemį atvijo noras tapyti
Suaugusieji, mokslo metais Kuršėnų meno mokyklos dailės skyriuje lankę jiems organizuotus užsiėmimus, tapybos nepamirš ir vasarą. Jie dvi dienas darbavosi vaizdingoje kaimo sodyboje keletas kilometrų nuo Kuršėnų. Čia jiems buvo surengtas pleneras.
Algimantas BRIKAS
brikas@skrastas.lt
Piešėjai įsikūrė sodyboje
„Su akmeniu lengviau“, – sako Stanislovas Kovėra, akmentašys, tautodailininkas, kurio rankų paliestas, akmuo jau daugelį metų prabyla ir subtilia kalba. Paskutinis jo darbas Kuršėnams – žiedinėje sankryžoje stovintis akmeninis ąsotis, pasitinkantis į miestą atvykstančiuosius nuo Telšių ir Micaičių.
Pernai pradėdamas lankyti Meno mokyklą S. Kovėra, prie popieriaus lapo sėsdamas su teptuku rankoje, įgyvendino seną savo svajonę – pasimokyti piešti. Nors kuršėniškis gal ir kiek kuklinasi – piešimo įgūdžių seniai jam prireikia ir apdirbant akmenį. O gamtoje, sako, piešiąs pirmą kartą.
Diena – karšta, todėl, saulei keliaujant per dangų, šešėlio vis tenka ieškoti ir piešiantiesiems. Keisti vietos jie neskuba, nes sudėtingiau tampa tapyti pasirinktąjį vaizdą.
Piešėjai vaizdingoje sodyboje įsikūrę, kam kur patinka. Ką sudomino miško kampas, ką – senas ūkinis pastatas ar gražus tvenkinėlis.
Danutė Varnelienė įsitaisiusi antrame pastato aukšte. Matyt, ne todėl, kad vengtų spiginančios saulės. „Bet jūs pažiūrėkite pro langą, kas matosi... O rytą koks čia buvo vaizdelis... Dabar saulė pasisukusi kiek kitaip, bet vis tiek...“, – žavisi ponia Danutė, žvelgdama į netoliese geltonuojantį javų lauką bei miškus.
Pageidavo patapyti ir vasarą
Kuršėnų meno mokyklos dailės mokytoja Indira Zebčiukienė tapo molbertą pasistačiusi po obelimi. Betapant trakšteli viena, antra kitos obels šaka. „Gerai, kad aš ne po ta obelimi stoviu“, – tarsteli I. Zebčiukienė.
Tapančiųjų ji stengiasi nevaržyti savo buvimu prie jų, tik retkarčiais prieina. Pataria. Pasikalba.
I. Zebčiukienė sako, jog, baigiantis mokslo metams, Kuršėnų meno mokykloje, suaugusiųjų grupėje, besimokančios moterys užsiminė, kad ir vasarą būtų puiku patapyti. Šios minties nepamiršusi, bet ne iškart nusprendusi, – kur?
Žiemą apsilankiusi ant Šilėnų piliakalnio pamatė, kokie gražūs vaizdai nuo jo atsiveria. Į tą pačią vietą nuvažiavo birželio mėnesį – žolės prižėlę iki juosmens, ritinys supuvusių šiaudų guli... Netiko ir Rekčių piliakalnis bei nenušienautas Kuršėnų parkas.
Be to, norėjosi ne tik žalios, bet ir kitokios, kad ir javų lauko spalvos.
Romantiška sodyba miško pakraštyje su šalia plytinčių lauku – tiko. Be to, čia yra ir modernesnių pastatų.
Vakarop plenero dalyviai kas susiruošė namo, kad kitą dieną sugrįžtų, o kas sodyboje apsinakvojo. Rytą moterys ketino keltis anksčiau, kad galėtų pasidžiaugti kitokiomis gamtos spalvomis, akriliniais dažais jas perkelti ant popieriaus lapo.
Ne visi galėjo dalyvauti
Sumanymas suorganizuoti plenerą pradžiugino daugelį Kuršėnų meno mokyklos suaugusiųjų grupės narių, tik ne visi galėjo jame dalyvauti: pas ką vaikai iš užsienio sugrįžo, kam anūkų nėra kam palikti, tiesioginis darbas ir kitos priežastys sutrukdė.
D. Varnelienė sako ji prieš plenerą dažus išmaišiusi, vandens įpylusi viską, ko reikia, susidėjusi. Pasiruošė plenerui. Norėjosi vėl patapyti.
S. Kovėra sako, kad gerai, kai yra, kas organizuoja. Štai ir jam jau keletą metų savaitgaliais tapo įpročiu žaisti stalo tenisą. Dabar – ir tapyba.
Vakarop, po plenero ruošdamasis išvykti namo, S. Kovėra iš automobilio iškėlė seną patefoną, pasuko jo rankeną, uždėjo plokštelę, ir suskambo seniai negirdėta daina...
Šis patefonas – iš jo paties gausios senų daiktų kolekcijos.
Autoriaus nuotr.
KŪRYBA: Tapo Rolanta Leškauskienė (artėliau) ir Dalia Laureckienė.
PATALPA: Danutę Varnelienę traukia vaizdas, matomas pro kambario langą.
TAPYBA: Dailės mokytoja Indira Zebčiukienė tapė po obelimi, retkarčiais nueidama ir prie plenero dalyvių.
MELODIJA: Stanislovas Kovėra iš automobilio iškėlė patefoną, uždėjo plokštelę, ir suskambo muzika.