
Naujausios
Inžinierius rašo knygą apie Sosdvario apylinkes
Panevėžyje gyvenantis statybos inžinierius Vytautas Venckevičius rašo knygą apie Sosdvarį ir aplinkinius jau išnykusius kaimus. Apie penkerius metus besitęsiantis darbas artėja prie pabaigos. Kraštietis kviečia atsiliepti visus, turinčius informacijos apie šias vietoves, vadinamųjų bajorkaimių gyvenimą.
Janina ŠAPARNIENĖ
janina@skrastas.lt
Išnykę kaimai išliks knygoje
Į „Pakruojo krašto“ redakciją užsukęs ponas Vytautas žėrė pastaraisiais metais sužinotas istorijas apie persipynusius Sosdvario apylinkių žmonių likimus Pirmojo ir Antrojo pasaulinio karo metais, pokariu, vėlesniais laikais. Kraštiečiui ne vieną dieną teko praleisti archyvuose, tikslinant faktus. Nes pasakojimai apie šimto ar pusšimčio metų įvykius neretai supainioti, ir patys pasakotojai nebe viską atsimena.
„Tuštėja mūsų kaimai, nyksta. Iš gimtųjų Mišeikių nieko nebėra, Pociūnų – tik pavadinimas... Nuvažiavau į Sosdvarį – jau ne vienas mano bendraamžis išėjęs Anapilin. Stovi nebegyvenami, žole apžėlę namai... Užtat norisi, kad bent knyga liktų – liudijimas, kaip ir kokie čia žmonės gyvenę“, – sakė aštuoniasdešimtmetis ponas Vytautas.
V. Venckevičius ne kartą telefonu bendravo su šviesaus atminimo Mikniūnų kraštotyrininke Rima Žemrietaite, iš jos sužinojo įdomių faktų. Šiuo metu rengiant knygą jam talkininkauja sosdvarietė Valerija Guobužienė: pagarbiai „Sosdvario Žemaite“ vadinama senjora siunčia laiškus su užrašytais prisiminimais.
Ponas Vytautas juokiasi, prisiminęs, kaip prieš keletą metų apsisprendė rašyti knygą apie gimtąsias apylinkes.
„Buvo ruošiama monografija apie Pašvitinį. Susisiekiau su leidėjais, sužinojau, kad joje apie Sosdvarį informacijos nepateikta. Pasidomėjus kodėl, sudarytojai pasiūlė šį kaimą pristatyti man pačiam. Bebuvo likę vos trys mėnesiai iki monografijos atidavimo į spaustuvę. Perspėjau, kad nespėsiu archyvuose patikslinti kai kurių abejones keliančių dalykų. Gavau pasiūlymą aprašyti apylinkes per senųjų žmonių prisiminimus apie ano meto gyvenimą“, – pasakojo V. Venckevičius.
Jau anksčiau spaudoje bendradarbiaujantis, porą knygų išleidęs, profesinių vadovėlių parašęs statybos inžinierius bei dėstytojas tekstą monografijai pateikė sutartu laiku. Bet pamatęs išspausdintą knygą, nesitvėrė apmaudu.
„Redaguodami mano parašytą straipsnį leidėjai padarė šiurkščių klaidų, iškraipančių pateiktas istorijas. Pašaliniam žmogui gal viena raidė nieko nereikš. Bet pakruojiškiai gi žino, kad ištekėti už ūkininko iš Žvirblonių – ne tas pats, kas vedybos su Žvirblinių (kaimo kitame rajono pakraštyje) gyventoju, kur monografijos leidėjai „nukraustė“ nuotaką... Pastebėjau netikslumų ir kitų autorių tekstuose. Po to ir užvirė kraujas – pats knygą parašysiu!“
Bajorkaimių kraštas
Pono Vytauto gimtinė – Mišeikių okolica, lietuviškai vadinama bajorkaimiu. Tokių okolicų (bajorkaimių) lenkų kalba surašytose senosiose Pašvitinio bažnyčios knygose minima ne viena. Kraštotyrininkui peršasi išvada, kad jose buvo įsikūrę smulkieji bajorai – šlėktos, kurių kasdiena ne itin skyrėsi nuo nekilmingų valstiečių. Pastarųjų gyvenami kaimai vadinti naselije (gyvenvietėmis).
V. Venckevičius juokiasi knygoje aptikęs nežinomo raštininko nesuvaldytas emocijas, rašant apie Vaidų kaimą, gyventą mažažemių valstiečių ir smulkiųjų amatininkų. Kaimas raštininkui buvo kažkodėl taip įsipykęs, kad lenkų kalba įraitė „zasranek Voidi“.
Pono Vytauto tėvas Vladislovas buvo bajoriškos kilmės, nors giminės herbo neturėjo. V. Venckevičiui nuo vaikystės įstrigusios mamos užuominos, kad tėvas esąs „ne nuo žagrės“ ir šeimyniniuose kivirčuose vartotas kreipinys „plikbajoris“.
„1892-aisiais gimęs tėvas anksti liko našlaitis. Pamotė, antroji senelio žmona Antanina Karinauskaitė, tėvo neskriaudė, nors į mokslus neleido. Bobutė (taip ją vadinome) buvo kilusi iš palivarko už Pašvitinio, žinomo apylinkėse tiltų statytojo Mečislovo Karinausko duktė. Pastarojo giminė anksčiau buvo Korženevskiai, bet sulietuvino pavardę. Archyvuose radau dokumentus apie tris bajorų Venckevičių giminės atšakas, išsisklaidžiusias po visą Upytės pavietą. Kokiai šakai priklausė mano tėvas – išsiaiškinti nepavyko“, – pasakojo V. Venckevičius.
Paveldėjęs ūkį ne tik su žeme, gyvuliais, bet ir dampiu (kuliamaja), garo katilu bei kalve, Vladislovas tvarkėsi šeimininkiškai. Dalyvavo ir tarpukario Lietuvos visuomeninių organizacijų veikloje, buvo šaulys.
Venckevičiai kaimyniškai bendravo su kitais Mišeikiuose ūkininkaujančiais bajorais Goesais. Šios giminės palikuonis Saulius Goesas gyvena Sosdvaryje.
Apylinkes niokojo istorijos skersvėjai
Kraštotyrininko užrašytuose prisiminimuose – ir dviejų pasaulinių karų įvykiai Sosdvario apylinkėse.
Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, apylinkėse dar ilgai laikėsi buvę „plenčikai“ – į vokiečių nelaisvę pakliuvusieji rusų kariai. Kokių tautybių jie galėjo būti, senieji sosdvariečiai nebeprisiminė, tačiau gero žodžio jiems neturėjo. Nes buvę kareiviai tapo plėšikais – ginkluoti šautuvais, eidavo per kaimus, atimdavo iš valstiečių ir maistą, ir patikusius daiktus. Ne vieną mėginusį priešintis nušaudavo.
1922-aisiais šaudė ir į V. Venckevičiaus senelį iš motinos pusės. Šis išsigelbėjo, peršautas įgriuvęs į bulvių rūsį ir taip apgavęs banditus. O valdžiai apie pastebėtą apylinkėse „plenčikų“ grupę pranešusį eigulį nusikaltėliai pakorė...
Pono Vytauto užrašuose minimi ir faktai, kad kai kurie Pamūšio apylinkių žmonės talkininkavo plėšikams: juos priglausdavo, pigiai nupirkdavo atneštą grobį.
Antrojo pasaulinio karo antroje pusėje Sosdvario apylinkėse keliems mėnesiams įsikūrė Raudonosios armijos stovykla. Venckevičiai buvo išvaryti iš savo namo, kuriame įkurdinta karo ligoninė. Sodybos savininkai prisiglaudė sandėliuke.
Prieš vaikiškas Vytauto akis atsivėrė rusų kariuomenės kasdienybė. Joje nemažą dalį užėmė vagystės – tiek iš okupuotų kraštų žmonių, tiek iš pačių kariškių. Nes Venckevičiai ne vieną namuose buvusį daiktą pamatydavo pas kaimynus, kareivių išmainytą į „samagoną“.
„Vakare atėjo kareivis, nešinas gerais marškiniais – maino į maistą. Tėvai išmainė, o kitą rytą sulaukė pikto karininko su ginkluota palyda. Ir marškinius turėjo atiduoti“, – prisiminė Vytautas.
Pokariu miškingose apylinkėse buvo ir partizanų, ir juos palaikančių žmonių. Okupacinė valdžia spaudė ūkininkus jungtis į prievarta kuriamus kolūkius, dirbti naujosiose struktūrose, kiršino net šeimas. Antai vienų Vytauto kaimynų vyriausia dukra buvo nuteista kalėti lageryje už ryšius su partizanais. O kita tapo saugumo informatore...
Represijų neišvengė ir Venckevičiai. Tarybinei valdžiai užkliuvo visuomeninė Vaclovo veikla tarpukariu. Vyras pakliuvo į numatytųjų ištremti sąrašus.
„Apylinkės pirmininku dirbęs, bet tikru okupantų tarnu netapęs Jonas Aleksandravičius tėvą perspėjo. Jis tą kartą spėjo pasislėpti miške, prisidėjo prie partizanų. Dalyvavo mūšiuose, buvo sužeistas. Vėlesnė tėvo istorija – kaip ir daugelio lietuvių: metai lageryje, paprastas darbas. Bet kiek prisimenu, net pačiu giliausiu sovietmečiu tėvas tvirtindavo, kad Lietuva išsilaisvins“, – sakė V. Venckevičius.
Kraštietis kviečia atsiliepti žmones, turinčius žinių apie sosdvariečių gyvenimą senais laikais, fotografijų. Jam galima skambinti telefonais 845431557 arba 861417356.
Autorės nuotr.
Kraštietis inžinierius, pedagogas Vytautas Venckevičius tikisi kygą apie Sosdvario apylinkes baigti šiemet.