Naujausios
Išminties ir gerumo mokė gyvenimas
Vienuolika vaikų dorais žmonėmis išauginusi žeimelietė Antanina Dumpienė trečiadienį Prezidentūroje apdovanota ordinu „Už nuopelnus Lietuvai“. Aštuoniasdešimt dvejų moteris šypsosi: „Mano gyvenimas labai geras: marčios – kaip dukterys, žentai – kaip sūnūs“. Tokia laimė – ne kiekvienai motinai.
Janina VANSAUSKIENĖ
pakruojis@skrastas.lt
Apsupta meilės
Antaninai šioji Motinos diena – išskirtinė. Jos sveikinti su Prezidentės apdovanojimu suvažiuos būrys vaikų, žentai, marčios, anūkai.
Tiesa, trys sūnūs, prieš keletą metų laimėję žaliąją kortą ir galimybę gyventi bei dirbti JAV, ten ir tebegyvena, sukūrė šeimas – jie mamą sveikins internetu.
Kiti Antaninos vaikai lizdus susuko Lietuvoje, tad jiems parvykti į tėvų namus – tik kelios valandos kelionės.
Tik jauniausiąją dukrą Neringą A. Dumpienė mato kasdien. Ji su vyru Gintaru bei dukrele Kamile (Antaninos mažiausiąja iš dvylikos anūkų) įsikūrė pas ją – tėvų namuose.
Antanina sklandžiai pasakoja šeimos istoriją, greitakalbe berdama mintis žeimeliečių dialektu. Ir neužsikirsdama mini svarbiausias jos gyvenime datas.
Dukra Neringa įsiterpia: „Kaimynai mamą vadina vaikščiojančiu kompiuteriu. Dėl labai geros atminties.“
O Antanina kalbai neleidžia nukrypti nuo šeimos temos: „Labai myliu ir gerbiu žentus ir marčias. Jie – kaip mano vaikai, visi man labai geri.“
„Vadinkite mama“
A. Dumpienė su dvidešimt vieneriais metais vyresniu vyru Alfonsu Dumpiu užaugino aštuonis berniukus ir tris mergaites. Biologine mama ji yra septyniems vaikams. Nežiūrint į tai, ją myli ir gerbia visi ir visi vadina mama.
Vyriausiojo iš vaikų Algio jau nebėra tarp gyvųjų. Kaip ir jos vyro – vaikų tėvo. A. Dumpienė beveik prieš 22 metus liko našle.
Antaninai buvo dvidešimt ketveri, kai ji sutiko anksti našliu likusiam Alfonsui Dumpiui padėti auginti keturis be mamos likusius mažamečius vaikus.
„Pirmoji Alfonso žmona mirdama paprašė: „Imk, Alfonsai, į žmonas Antaniną. Matai kaip ją vaikai myli, geresnės nebus“, – prisimena savo jaunystę A. Dumpienė.
Ji tuo laiku padėjo prižiūrėti sunkiai pasiligojusiai Alfonso pirmajai žmonai Onai vaikus.
„Nesiginčijau, nes labai mylėjau vaikus. O ir mažiausioji velionės Anės duktė Virginija buvo prie manęs labai prisirišusi. Vaikams reikėjo mamos“, – prisiminė Antanina.
„Anė mirdama išrinko man vyrą – likau su našliu ir jo vaikais. Jie mane vadino vardu, tai ir jų motinai mirus sakiau: vadinkit mane vardu. Bet Alfonsas po kurio laiko vaikams paliepė: „Ji jus augina, ją ir vadinkite mama.“
Antaninai nereikėjo dėti pastangų dėl našlio vaikų meilės. Nuo trylikos spėjusi visoje apylinkėje pagarsėti kaip pati geriausia auklė, ji netrukus trims mažamečiams Alfonso sūnums ir dukrelei tapo sava.
Pamokos pravertė
„Vaikai dažnai sirgdavo bronchitu, tad pirmiausia ėmiausi juos grūdinti, leisdavau basomis ir upelyje pabraidyti. Kiekvieną šeštadienį maudydavau pirtyje, o kas vakarą prausdavau. Suguldau, o tada drabužėlius plaunu. Anksti rytą išdžiaustydavau, kaimynės stebėdavosi: „Kada tu suspėji? Rytą taip anksti tavo skalbiniai jau išdžiaustyti? – pasakoja A. Dumpienė.
Antanina prisimena, kad tuo nelengvu laiku jai labai padėjo anyta. Ji merginą mokė ir šeimininkavimo, ir siuvimo, buvo geranoriška ir miela.
„O senasis Dumpis mane išmokė melžti karvę“, – nusijuokia savo praeitį prisiminusi moteris. – Aš savo anytą labai mylėjau. Mylėjo ir ji mane. Prisimenu, mirdama ji mums su Alfonsu pasakė: „Nesiskirkite, mylėkite vaikus, gyvenkite.“
„Rūpinomės abu, kad visi vaikai sveiki augtų, kad būtų geri. Miestelyje gyvenusi žydė gydytoja buvo išmokiusi, kaip vaikams pastatyti taures, kaip sergančiam dėti kompresus“, – apie žinias, kurių anuomet reikėjo kiekvienai rūpestingai mamai, pasakoja Antanina.
Už keturis vaikus – keturi rubliai
Su Alfonsu oficialiai vyru ir žmona Antanina tapo, kai šeimoje jau buvo šeši vaikai.
Kad gausi šeimyna nejaustų nepritekliaus, Antanina, palikusi mažuosius didesniems, sukosi namų ūkelyje, daržuose, dar ir papildomo darbo susirasdama kolūkyje, parduotuvėje.
Ir visur paskubomis, bet pėstute, nes paauglystėje neturėjusi galimybių išmokti važiuoti dviračiu, taip ant jo ir neužsėdo. Nors kaime gyvenančiai moteriai tuo laiku dviratis buvo didelė pagalba greičiau pasiekti karves ganykloje, daržus, darbą ar parduotuvę.
„Tik kai 1964-aisiais pagimdžiau ketvirtą vaiką, kolūkis man kas mėnesį mokėdavo po keturis rublius – kiekvienam vaikui po rublį“, – šypsosi A. Dumpienė.
Ar buvo sunku?
Į klausimą Antanina atsako vėl kalbėdama apie vaikus: „Visi vaikai turėjo savo pareigas, užduotis namuose, o vyriausias sūnus atbėgdavo padėti, kai dirbau kolūkyje. Taip vaikai mokėsi ir darbo, ir atsakomybės. Užtat dabar sūnūs gali ne tik virti, bet ir marinuoti. Tėvas buvo muzikantas, iš jo vaikai išmoko groti.“
Apie pagarbą ir draugiškumą
„Prisimenu, senoji Dumpienė apie paauglę samdinę sakydavo: tik neskriauskit mergičkos“, – apie draugiškus santykius su savo buvusiais darbdaviais, o vėliau tapusiais uošviais, pasakoja Antanina.
Draugiškumas ir pagarba kitam – tokias pamokas ji gavo savo tėvų šeimoje, tokių nuo paauglystės ieškojo ir svetimame, bet jai ne priešiškame Lietuvos krašte.
„Kai šeimoje visi sutaria draugiškai, gerbia vienas kitą, tada ir šeima gera, ir vaikai gėdos nepadarys. Mes su vyru niekada nesipykdavome, nesiginčydavome vaikams matant ar girdint, – apie vaikų auklėjimą kalba gausios šeimos mama. – Tėvas buvo griežtesnis, jei tik kuriam pagrasindavo už išdykavimą bausme, aš tą vaiką apsikabindavau ir tėvas atlėgdavo,– šypsosi Antanina, prisiminusi, kaip be atviro prieštaravimo vyrui įveikdavo konfliktą, o jam praėjus pasikalbėdavo su išdykėliu.
Alfonso ir Antaninos vaikai niekada negirdėjo motiną su tėvu barantis, ar vienas kitą žeminant jų akyse.
Antanina sako, jog tam neprireikė didelių pastangų, nes jiedu su vyru iš tiesų gražiai sutarė.
Ištremta į Lietuvą
Antaninos gimtinė – Velikije Luki (Rusija) gyvenvietė.
Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, naciai išvarė iš būsto. Tada Antaninos šeima su vienuolika vaikų turėjo kurį laiką glaustis pirtelėje.
Rūpindamasis gausios šeimynos pastoge, tėvas ne kiek trukus pastatė gyvenvietėje namą. Tačiau neteko ir jo. Tada persikėlė į kaimą, ten tėvas pasistatė antrą namą.
„Okupantai degino ištisus kaimus, tėvas, vyriausias brolis ir sesuo išėjo partizanauti, – prisimena Antanina. – Tačiau naciai juos suėmė. Broliui pavyko pabėgti į rusų kariuomenę, o sesuo ir tėvas liko vokiečių kareivių nelaisvėje.“
„Juos vagonuose atvežė į Latviją. Tėvas sesei paliepė bėgti. Pats jau buvo pasiligojęs, sakė, skauda kojos, nepajėgs. Sesei pasisekė, ji pabėgo, liko gyva, o apie tėvą nieko nebesužinojome. Po karo brolis ieškojo ir Rusijoje, ir Latvijoje“, – šeimai tekusias skaudžias netektis prisimena A. Dumpienė.
Antanina su mama, likusiais gyvais broliais ir seserimis, 1943-iaisiais buvo atitremta į lagerį Šiauliuose.
„Į lagerį atvažiuodavo ūkininkai samdinių. Mus ūkininkas Navickas pasiėmė į Sluntiškių kaimą, netoli Žeimelio“, – iš paauglystės likusiais prisiminimais dalijasi Antanina.
Jai buvo trylika, kai gimtąjį Tverės kraštą pakeitė Lietuva, o svetimi žmonės tapo artimi.
Autorės nuotr.
DŽIAUGSMAS: Į devintą dešimtį įkopusios Antaninos džiaugsmas – kasdien matyti mažiausiąją anūkę Kamilę.
GYVENIMAS: Vienuolikos vaikų mama Antanina Dumpienė džiaugiasi, kad jos gyvenimas yra geras.
KELIONĖ: A. Dumpienę į Prezidentūrą išlydėjo jos jauniausioji duktė Neringa Beinoravičienė.