Naujausios
MUMS RAŠO
Jei ne auksinės vasaros...
Birželio 14-ąją pašvitiniečiai paminėjo Gedulo ir vilties dieną.
Minėjimas „Jei ne auksinės vasaros...“ prasidėjo šv. Mišiomis Pašvitinio bažnyčioje, o po jų eisena pajudėjo kapinių link. Čia kur buvo pamerktos gėlės, uždegtos žvakutės ir sukalbėta malda prie tremtinių paminklo.
Minėjimas toliau vyko bendruomenės namuose.
„Išgyvenusių tremtį gyvenimai pažymėti skausmingų akimirkų prisiminimais. Nuo suėmimo nakties nežinomybės iki ilgos kelionės traukiniu į taigą. Nuo pirmųjų dienų Sibire, nežinant kaip reikės čia įsikurti, iki Lietuvoje likusių artimųjų ilgesio“, – šiais žodžiais renginį pradėjo bendruomenės pirmininkė ir istorijos mokytoja J. Mockūnienė.
Visi tyloje žiūrėjome filmą „1941 birželio 14–oji“, o Pašvitinio laisvalaikio salės mergaičių ansamblis ir Tolerancijos centro nariai padeklamavo V. Cinausko eilėraštį „Naktis Byjske“.
M. Balčikonytė, tų metų tremtinė, dalijosi savo išgyvenimais. Dainavo moterų ansamblis iš Mikniūnų (vadovas K. Račkauskas) ir Pašvitinio laisvalaikio salės etnografinis ansamblis (vadovė D. Maižiuvienė). Dainose laimingas akimirkas persmelkia liūdesys, tėvynės ir artimųjų ilgesys. Ypač tai atsispindėjo dainoje „Kad ne auksinės vasaros...“.
Mergaičių ansambliui dūduojant „Žemėj Lietuvos“, visi įsijungė į bendrą dainą.
Kasmetiniai gedulo ir vilties minėjimai Pašvitinyje rengiami mokytojos M. Liubauskienės, Tolerancijos centro vadovės J. Mockūnienės, miestelio seniūnės R. Krištopaitienės ir šviesuolio J. Mockūno pastangomis.
Ida SAVICKIENĖ, pašvitinietė
Danutės MAIŽIUVIENĖS nuotr.
PAGERBIMAS: Susirinkę prie paminklo tremtiniams pašvitiniečiai uždegė žvakeles, pamerkė gėlių ir sukalbėjo maldą.