Himnas Žagarei skamba Hanoveryje

Jau 28-erius me­tus Ha­no­ve­ry­je (Vo­kie­ti­ja) gy­ve­nan­tis Igo­ris Šif­ris yra Vo­kie­ti­jos pi­lie­tis. „ Bet jau­čiuo­si ža­ga­rie­čiu. Tu­riu stip­rią trau­ką čia nuo­lat grįž­ti,“ – pa­tiks­li­na. Už­tat to­li nuo gim­ti­nės karts nuo kar­to il­ge­siu pra­virks­ta jo pa­ties ka­dai­se kur­tas „Ža­ga­rės him­nas“ – „(…) Tu šviesk skai­čiau­siai, Ža­ga­re, my­li­ma ma­no...“

Šis vy­ras ge­rai ža­ga­rie­čiams ži­no­mas – tai tas pa­ts vai­ki­nas, ka­dai­se Ža­ga­rės vi­du­ri­nė­je mo­kyk­lo­je įkū­ręs tuo laik­me­čiu itin po­pu­lia­rią mu­zi­kos gru­pę „Be­mo­lis“ (pus­na­tė), kū­ręs ir įra­ši­nė­jęs iki šiol to­kias ge­rai pa­žįs­ta­mas dai­nas „Pe­lė­džiu­kai“ ar­ba „Spa­nas“…

Tą pa­tį Igo­ris da­ro ir Vo­kie­ti­jo­je. Se­nas ge­ras, Ža­ga­rė­je ar Vil­niu­je gi­mu­sias dai­nas ko­re­guo­ja ir per­ra­ši­nė­ja Vo­kie­ti­jos įra­šų stu­di­jo­se. Jos skam­ba Igo­rio val­do­ma­me pri­va­čia­me mu­zi­ki­nia­me klu­be, pri­trau­kian­čia­me mu­zi­kos mė­gė­jus ir my­lė­to­jus iš Ha­no­ve­rio apy­lin­kių. Kar­tais to­kiuo­se mu­zi­ki­niuo­se va­ka­ruo­se su vie­na ar ki­ta gru­pe pa­si­ro­do ir Igo­ris. Dai­nuo­ja lie­tu­viš­kai – bu­vęs ža­ga­rie­tis sa­ko, kad vo­kie­čiai pui­kiai jau­čia mu­zi­ką, jos nuo­tai­ką, ne­svar­bu, ko­kia kal­ba ji at­lie­ka­ma.

Igo­ris Šif­ris vie­ną sy­kį, prieš ko­kius pen­ke­rius me­tus į gim­tą­ją Ža­ga­rę iš Ha­no­ve­rio bu­vo su­grį­žęs – Vyš­nių fes­ti­va­lio me­tu su akus­ti­ne gi­ta­ra pa­si­ro­dė prie gra­fo D. Na­ryš­ki­no rū­mų.

Ža­ga­rė­je už­gi­mė mei­lė dar­bui ir mu­zi­kai

– Tur­būt dar daug kas at­si­me­na ma­no mo­čiu­tę Liu­bą Šif­ri­sie­nę, bu­vu­sią mies­to vyk­do­mo­jo ko­mi­te­to pir­mi­nin­kę. Ji la­bai my­lė­jo ža­ga­rie­čius, la­bai daug dėl jų sten­gė­si. Ji ir man įskie­pi­jo mei­lę dar­bui. At­si­me­nu, mo­te­ris, uži­man­ti so­li­džias pa­rei­gas, su ko­kia mei­le pri­žiū­rė­da­vo sa­vo dar­žą ir so­dą, o per ato­sto­gas su ža­ga­rie­čių gru­pe stver­da­vo kaup­tu­kus ir į Lat­vi­ją – bu­ro­kų ra­vė­ti. Aš ją to­kią ir pri­si­me­nu – vi­sa­da dir­ban­čią. Iš tik­ro, ar ji ka­da nors il­sė­da­vo­si? – su­si­mąs­to Igo­ris Šif­ris.

Pir­mas rim­tas Igo­rio su­si­ti­ki­mas su mu­zi­ka ir­gi įvy­ko Ža­ga­rė­je, vai­kų dar­že­ly­je, vė­liau mo­kyk­lo­je. Tu­rė­jo, kas mu­zi­ka pa­dė­jo su­si­ža­vė­ti – mo­ky­to­ją Kut­ką. Ir pra­si­dė­jo – mo­kyk­los cho­ras, pa­si­ro­dy­mai due­tu, su ber­niu­kų kvar­te­tu, ga­liau­siai res­pub­li­ki­nis vai­kų dai­nų kon­kur­sas „Dai­nų dai­ne­lė“, ku­ria­me tuo pat me­tu pa­si­ro­dė ir jo­niš­kie­tis, praė­ju­sios ka­den­ci­jos ra­jo­no me­ras Ge­di­mi­nas Če­pu­lis. Prieš po­rą me­tų abu vėl su­si­ti­ko Ža­ga­rės vyš­nių šven­tė­je, tas vai­kų dai­nų kon­kur­sas ar mei­lė mu­zi­kai jie­du su­jun­gė vi­sam gy­ve­ni­mui.

Vė­liau, išau­gęs vai­kys­tę, Igo­ris kū­rė daug dai­nų ir Ža­ga­rės vi­du­ri­nė­je įkū­rė gru­pę „Be­mo­lis“, gro­jo ir dai­na­vo su Li­nu Nau­du­žu, Al­giu Ber­tu­liu, Lai­miu Bi­liū­nu, ki­tais, ves­da­vo šo­kių va­ka­rus kul­tū­ros na­muo­se. Bū­tent tuo lai­ko­tar­piu gi­mė ir Igo­rio „Ža­ga­rės him­nas“. Gal tu­rė­jo 17-ka, gal ir ne… Nors sa­va­moks­lis, įval­dęs būg­nus, bo­si­nę, akus­ti­nę ir rit­mi­nes gi­ta­ras, kla­vi­šus, bet sce­no­je re­pe­ti­ci­jų me­tų jau­tė­si tu­rin­tis tei­sę pa­mo­ky­ti gro­ti ir vy­res­nius už sa­ve…

Bai­gęs Ža­ga­rės vi­du­ri­nę Igo­ris Vil­ni­ku­je mo­kė­si fo­to­tech­ni­ko pro­fe­si­jos ir sėk­min­gai dir­bo Lie­tu­vos ra­di­jo ir te­le­vi­zi­jos ko­mi­te­te vi­de­mon­ta­ži­nės in­ži­nie­riu­mi, dau­giau­sia dir­bu­siu su in­for­ma­ci­ne nau­jie­nų lai­da „Pa­no­ra­ma“, lais­vu lai­ku sku­bė­da­vo į 23-ąją pro­fe­si­nę tech­ni­kos mo­kyk­lą, kur ves­da­vo jau­nų­jų fo­tog­ra­fų bū­re­lio už­siė­mi­mus, fo­tog­ra­fuo­da­vo ves­tu­ves, ki­to­kias šven­tes. Ta­čiau mu­zi­ki­nis pra­das vis im­da­vo vir­šų. Tuo­met Igo­ris su­kio­da­vo­si mu­zi­ki­nio pa­sau­lio už­ku­li­siuo­se, bend­rau­da­vo, drau­gau­da­vo ne su vie­nu to me­to žvaigž­de. Bū­tent jau­nų­jų fo­tog­ra­fų bū­re­ly­je Igo­ris pa­ste­bė­jo Si­gi­tą Mei­lų. Jam pa­si­ro­dė, vai­ki­nas tu­ri dai­ni­nin­ko ta­len­tą. Pa­dir­bė­jo su juo ir pri­sta­tė pas Gin­tą Ba­nį, tuo me­tu ži­no­mą gru­pės „Pe­le­nai“ sie­lą – Si­gi­tas ten ir pa­si­li­ko.

Grį­šiu vė­liau…

O tuo me­tu ki­ta ži­no­ma Lie­tu­vo­je gru­pė „The Crow“ 1990-ai­siais iš­vy­ko į Vo­kie­ti­ją ir ten įsi­kū­rė – dir­bo ir įra­ši­nė­jo sa­vo dis­kus pro­fe­sio­na­lio­se stu­di­jo­se.

– At­vi­rai sa­kau: nie­kas ma­nęs iš Lie­tu­vos neiš­vi­jo, pa­ts ir­gi ne­si­ruo­šiau emig­ruo­ti. Taip išė­jo. Pa­si­tai­kė pro­ga – ma­no bi­čiu­liai iš „The Crow“ pa­kvie­tė ap­lan­ky­ti juos Vo­kie­ti­jo­je. Ma­niau, kas čia reiš­kia man, daug dir­ban­čiam, pa­kan­ka­mai ge­rai tuo lai­ku už­dir­ban­čiam, nu­va­žiuo­ti ir pa­si­bū­ti, pa­žįs­ta­mus ap­lan­ky­ti. At­va­žia­vau ir li­kau, „The Crow“, įver­ti­nę ma­no ga­bu­mus, pa­siū­lė pa­pil­dy­ti gru­pę – su ja gro­jau maž­daug pu­sant­rų me­tų, kol gru­pė iši­ro. Ma­nau, ma­ne Vo­kie­ti­jo­je su­lai­kė smal­su­mas. At­si­me­nu, ma­ma per­gy­ve­no, kai nu­spren­džiau pa­si­lik­ti ir pa­si­žiū­rė­ti, koks tas gy­ve­ni­mas iš­sva­jo­ta­me užsienyje… Juk už­dan­gos bu­vo tik ką nu­si­lei­du­sios. Bet aš jai sa­kiau: „Tai grį­šiu vė­liau“. Bet žiū­riu, jau 28 me­tai pra­bė­go. Da­bar jau ky­la klau­si­mas, ar tik­rai bus tas pa­ža­das iš­tę­sė­tas. Aš jau Vo­kie­ti­jos pi­lie­tis, ma­no vai­kai – ir­gi. Tik žmo­na Dai­va, su ku­ria su­si­pa­ži­nau Vil­niu­je, iš­sau­go­jo Lie­tu­vos pi­lie­ty­bę. Bet šiais lai­kais, kai mus vie­ni­ja Eu­ro­pos Są­jun­ga, ma­nau, jau ne tai svar­bu, ko­kios vals­ty­bės pi­lie­tis esi – būk kuo no­ri, svar­biau, kuo jau­tie­si esąs. Aš jau­čiuo­si ža­ga­rie­čiu. Ži­no­kit, trau­kia į Ža­ga­rę, kur iki šiol gy­ve­na dė­dė Sla­vi­kas Cha­ki­mo­vas, pus­se­se­rė San­ta... La­biau nei į Vil­nių, – šian­dien at­vi­rau­ja vers­li­nin­kas, val­dan­tis mu­zi­ki­nį klu­bą Ha­no­ve­ry­je.

Su­de­ri­no dar­bą su po­mė­giu

Ha­no­ve­ry­je Igo­ris Šif­ris ger­bia­mas vers­li­nin­kas, val­dan­tis lau­ko ka­vi­nę mies­to cent­re prie eže­ro ir reg­bio spor­to klu­be tu­rin­tis mu­zi­ki­nį klu­bą, ku­ris du­ris at­ve­ria sa­vait­ga­liais – čia su­si­ren­ka re­gio­no mu­zi­ki­nės gru­pės ir dai­ni­nin­kai, ta­čiau Igo­ris sa­vo lan­ky­to­jus pra­džiu­gi­na ir tik­ro­mis žvaigž­dė­mis, ke­liau­jan­čio­mis ne tik po Eu­ro­pą – bri­tų sun­kio­jo ro­ko gru­pė „Ufo“, le­gen­di­nė „Scor­pions“ – sėk­min­giau­sia vi­sų lai­kų vo­kiš­ka ro­ko-me­ta­lo gru­pė, be­veik pu­sę am­žiaus gy­vuo­jan­ti Vo­kie­ti­jos me­ta­lo gru­pė „Ac­cept“, ki­tos…

Igo­rio val­do­ma lau­ko ka­vi­nė su alaus so­du iš­skir­ti­nai vei­kia tik šil­tuo­ju se­zo­no lai­ku, o mu­zi­ki­nis klu­bas prie reg­bio spor­to klu­bo – iš­ti­sus me­tus kiek­vie­ną sa­vait­ga­lį – penk­ta­die­niais – sek­ma­die­niais.

– Kiek­vie­ną sek­ma­die­nį or­ga­ni­zuo­ju kon­cer­tus – tai pa­žin­ti­niai mu­zi­ki­niai va­ka­rai. Klau­so­mės bliu­zo, džia­zo, ro­ko, metalo… Pa­tys li­pa­me ant sce­nos, vie­ni ki­tiems pa­si­ro­do­me. Ka­dan­gi dau­ge­lį mu­zi­kan­tų ir gru­pių as­me­niš­kai pa­žįs­tu, li­pu ir aš ant sce­nos – jei ne kar­tu gro­ti, tai dai­nuo­ti. Taip nė vie­nos vo­kiš­kos dai­nos per tą lai­ką, kol gy­ve­nu Ha­no­ve­ry­je, ir ne­su pa­ra­šęs. Ta­čiau ko­re­guo­ju se­ną­jį sa­vo re­per­tua­rą. Štai dai­ną „Sap­nas“ ku­rią su­kū­riau po tar­ny­bos ar­mi­jo­je, 1985 me­tais, Vo­kie­ti­jo­je per­ra­šiau jau du­kart. Pir­mą kar­tą su gru­pe „The Sea­sons“, o ant­rą­kart – įra­šų stu­di­jo­je „Fri­da Park“. Ma­nau, kad dau­giau šios dai­nos ko­re­guo­ti ne­be­teks.

Jei kur­ti, tai tik lie­tu­viš­kai, ki­taip ne­si­no­ri. Ma­tyt tą pra­dą ga­vau su mo­ti­nos pie­nu. Ma­no klu­buo­se pa­si­ro­do ir lie­tu­viai. Pa­vyz­džiui, šie­met tu­rė­jo lan­ky­tis gru­pė „Blues Ma­kers“, ta­čiau jų kon­cer­tų gra­fi­kas bu­vo toks įtemp­tas, kad vieš­na­gę te­ko ati­dė­ti ki­tiems me­tyams. De­ry­bas ve­du ir su sa­vo se­nais drau­gais – gru­pe „Po­lia­ri­zuo­ti stik­lai“ – jau dė­lio­ju atei­nan­čių me­tų mu­zi­ki­nį se­zo­ną, – apie kar­je­rą to­li nuo gim­to­sios Ža­ga­rės, ta­čiau su­sie­tą su mu­zi­ka, „Si­dab­rei“ pa­sa­ko­ja Igo­ris Šif­ris.

Lie­tu­vo­je va­sa­ros se­zo­no me­tu dau­giau lan­ko­si žmo­na Dai­va su 15-me­čiu sū­nu­mi ir 13-me­te duk­ry­te – lan­ko mo­čiu­tes, se­ne­lius, gi­mi­nes ir drau­gus. Igo­riui va­sa­ros se­zo­nas – įtemp­tas vers­le, tad iš­trūks­ta ne­bent tik į Ža­ga­rės vyš­nių fes­ti­va­lį.