Naujausios
Kaimo idilėje brangius kailius puoselėja audinės
Šimtametė Tamošaičių sodyba Lydekių kaime (Joniškio r.), šeimininkams iškeliavus Anapilin, kokius 15 metų buvo tuščia ir vieniša. Prieš penkerius metus, į kaimą sugrįžus šeimininkų sūnui Vytautui su žmona Dora, viskas atgimė, nusispalvino, pražydo. Tačiau gimtajame sodžiuje, gimtoje sodyboje energetikas Vytautas ir maisto technologė Dora ne poilsiauja, savo sukurtu grožiu retą minutę gali pasimėgauti, nes įsikinkė į naujo verslo vežimą – augina brangiakailes audines, o jų kailiukus parduoda Kopenhagos (Danija) aukcionuose.
Lina RUDNICKIENĖ
Brangūs kailiai – visai nebrangūs
– Tie kailiai dabar visai nebrangūs. Audinių augintojams atėjo sunkmetis, krizė neaplenkė, aukcionuose jų kainos krito drastiškai. Reikia suprasti: pasiūla viršija paklausą. Rinkoje parduodama apie 60 mln. audinių kailių. Tai ryškiai per daug, tas skaičius turėtų suktis apie 30-40 tūkst. Pavyzdžiui, Danijos audinių ūkiuose vieną audinę užauginti kainuoja apie 35 eurus. Smarkiai kritus kailių kainoms, vien šiemet Danijoje veiklą baigė apie 40 audinių fermų, dar apie 50 – ties bankroto riba ir tikrai dar šiemet užsidarys. Mes bandysim iškentėti tą sunkmetį, vildamiesi, kad jis atslūgs ir ši rinka atsigaus, – pasakoja Dora Tamošaitienė.
Vytautas sako, kad prieš penkerius metus, kai šeima ėmėsi šio verslo, aukcionuose kailiukai ne brango, o pigo. Prieš 8–10 metų, į kailių rinka atėjus Kinijai, buvo didžiulis kainų pakilimas – audinių kailiukai irgi pabrango trečdaliu ir vidutiniškai aukcionuose geriausiais laikais kailiai kainuodavo ir po 100 eurų, patinų kailio kaina yra siekusi 130-140 eurų. Tuo metu kinai net menkos vertės kailius pirkdavo po 50 eurų. Šio verslo klestėjimo laikotarpiu audinių augintojai galima sakyti, kad pelną žarstė rieškutėmis – pirko prabangius automobilius, jachtas, net privačius lėktuvus. Tuomet audinių augintojai teigė, kad investicijos į švelniakailių žvėrelių ūkį atsiperka per porą metų. Prieš penkerius metus, sugrįžę į gimtą kaimą, išpuoselėję sodybą, ir Tamašauskai manė iš savo triūso pasipelnysią.
Deja, šią verslo šaką ištiko sunkmetis, dabar vidutiniškai audinės kailiukas, priklausomai dar ir nuo sezono, kainuoja apie 26–50 eurų, o pasitaiko ir nekokybiškų, kuriuos tenka parduoti po 1 ar 2 eurus. O štai už kokybišką patiną tenka pakloti ir 70 eurų.
– Pataikėme ant besileidžiančios bangos. Per tuos penkerius metus investicijos į audinių ūkį dar neatsipirko, – pasakoja Dora Tamošaitienė.
Šeimininkė – be kailinių
Yra tokia lietuvių liaudies patarlė: siuvėjas – be kelnių, batsiuvys – be batų... Šią patarlę būtų galima pratęsti – o brangiakailių žvėrelių fermos šeimininkė – be kailinių.
– Ką ten be kailinių... Net puskailinių neturiu. Aišku, pasilieku keletą brokuotų. Na, jei tokiais tempais, po dar penkerių metų iš nerūšinių kailiukų gal ką ir pasisiūsiu, – juokiasi moteris.
Dora ir Vytautas Tamošaičiai sako, kad tai labai sunkus verslas.Kavinę Šiauliuose turėjusi moteris anksčiau nieko nebuvo girdėjusi apie audines ir jų auginimo ypatumus. Vytautas – taip pat. Iniciatorius buvo sūnus, o draugai, tuo verslu užsiėmę apie du dešimtmečius, tam pritarė ir skatino savo pavyzdžiu.
Audinių auginimo ypatumai
Žinių reikia daug. Laiku kergti, laiku pašerti, vakcinuoti, skirtingu gyvenimo laikotarpiu reguliuoti maisto kiekius ir sudėtį, sverti net gramais.
– Vienokia pašarų sudėtis, jei reikia žvėreliui sumažinti svorį, kitokia, jei patelė tik atsivedusi jauniklius. Svarbu žiūrėti,kad nebūtų per daug, nes jauniklius užklups pienligė, o jų motinas – mastitas. Tada tenka mums pateles net pamelžti, – kailinių žvėrelių auginimo ypatumais dalijasi Dora.
Vytautas jai antrina,kad namų sąlygomis ruošti augintinėms pašarą net neapsimoka, daug darbo ir ingredientų, todėl maistą į jų fermą tiekia viena iš specializuotų „audinių virtuvių“. Kasmet vien žvėrelių pašarui Tamašauskai išleidžia nemažus pinigus ir, jei ne aukcionai, be didelio apyvartinio kapitalo neišsiverstų.
Iš beveik 8 tūkstančių audinių Tamošaičių ūkyje yra 1300 patelių, kurios keliskart per metus veda jauniklius. Tad darbo – visai darbo dienai nesustojant. Vien pašerti ir pagirdyti tokią fermą, sutuoktinių apskaičiavimu, vienam žmogui užtrunka 9 valandos. Tačiau audines reikia ne tik maitinti, tad abu sutuoktiniai savo ūkyje triūsia ne mažiau kaip po 16 valandų.
Tėviškei įkvėpė antrą gyvenimą
Ir kas galėjo pamanyti, kad šimtametė Lydekių kaimo sodyba, kurią aplinkiniai žinojo kaip kalvio Tamošaičio, visuotinio nykimo ir kaimo trobų tuštėjimo metais ims ir atgims?
Šeima seną namą atnaujino, modernizavo – įsirengė patogumus, laiko erozijai neleido pribaigti tokios pat šimtametės klėties, kurioje Vytauto tėvai sūdydavo mėsą, laikydavo grūdus... Per tuos penkerius metus senasis gyvenimas išsitiesė, atjaunėjo – šalia atnaujinto seno namo Tamošaičiai surentė ir antrą naują, daug darbų prie jo nudirbo savo rankomis.
Kaimišku stiliumi kvėpuoja kiekvienas kampelis, visur nosį kaišo Doros išmonė – malkų rietuvė, ir ta gražiai gėlynu aprėminta, sodybos takeliai kruopščiai akmenimis grįsti, senos klėties pamatai, margaspalviais “čebatėliais“ apsodinti, moters rankomis pinta žiogrių tvorele įrėminti...
Prie namo – terasa po atviru dangumi, ar hamakas po kaštonais, supamasis krėslas žalioje pievoje skirti tarsi specialiai mėgautis nuo tvenkinio sklindančia vėsa ir ramybe, kurią retsykiais sudrumsčia nebent kokio karoso pliaukštelėjimas uodega per vandens paviršių.
Autorės nuotraukos
Audinės kailis yra pats populiariausias iš visų kailinių gyvūnų rūšių. Jos kailis prabangiai minkštas, tankios struktūros ir lengvas, o spalvų paletė itin plati, Tamašauskų ūkyje auga bent penkių spalvų žvėreliai. Doros rankose – baltas kaip sniegas audinės jauniklis.
Audinių ferma – praktiškai lauke po stogine sumontuoti metaliniai narvai, kuriuose žiemą-vasarą auga švelniakailiai žvėreliai.
Ši sena klėtis mena Vytauto Tamošaičio laimingą vaikystę.
Tvenkinys, kuriame auginamos žuvys, irgi apželdintas.
Poilsio kampeis po kaštonais. Šiame hamake šeimininkai šiemet dar nespėjo pailsėti.
Šimtametis namas prieš penkerius metus atsitiesė ir atgijo.