Naujausios
Kaimynas atvira širdimi
Taip žmonės vadina Pakražančio seniūnijos Švitrių kaime gyvenantį Joną Šimalį. Kaimynams jo visas gyvenimas kaip ant delno. Mat, čia pat, Pakražantyje, gimė, augo, niekur neiškeliavo ir jokio savo gyvenimo faktelio negalėjo nuslėpti. Jonas – paprastas žmogus. Bet taip atrodo tik iš pirmo žvilgsnio. Nepaprasta šio žmogaus patirtis ir požiūris į kaimynus.
Patyrė pokario baisumus ir išėjo gyvenimo mokslus
Vaikystėje Jonas patyrė visus to meto vaikams tekusius pokario išbandymus. Gyveno skurdokai. Tačiau nuo mažumės grūdinosi ir auginosi suvokimą, jog duona uždirbama tik sūriu prakaitu ir sunkiu darbu.
Buvo dar silpnas vaikiūkštis, o jau ėjo auksrankio tėčio pagalbininku. Padėjo vežti rąstus, mūryti krosnis, ręsti namus. Kiek sugebėjo, padėjo. Jei nesugebėjo, tiesiog mokėsi vaikščiodamas iš paskos.
Jaunystė – sunki darbais, bet skambi dainomis
Jaunystėje Jonas trykšte tryško jėgomis ir energija. Užteko ir meilės nuotykių, ir šviesių ateities vilčių. Ant jauno nugaros buvo kraunama tiek, kad ji braškėjo.
Dirbo karjere, patyrė kroviko, statybininko, šaltkalvio dalią. Iš prigimties būdamas linksmo būdo, nepristingantis humoro Jonas ir dabar dažnai kartoja, kad jaunystė buvo sunki darbais, bet skambi dainomis ir sodriu balsu užtraukia:,,Jaunystei per trumpos visos naktys, kiekviena akimirka jai per trumpa“.
Gyvenimo laimės ieškojęs ir suradęs savo išrinktąją stambių ūkininkų Milickių sodyboje, Jonas Stulgiuose įsitvirtino ilgam. Užaugino gerus vaikus – dukrą ir du sūnus. Buvo rūpestingas, darbštus tėvas. Ėjo ir eina ten, kur sunku, nes kur lengva gali nueiti kiekvienas. Labai rūpinosi namais ir nuoširdžiai tausojo savo Moterį. Tai svarbiausia, ką galėjo duoti, ir kokį pavyzdį parodyti savo vaikams.
Prie kiekvienos sodybos pridėtos Jono rankos
Sumanus ir darbštusis kaimynas Jonas atsakingai dirbo sunkius santechniko, elektros montuotojo darbus. Stulgiuose nėra nė vienos sodybos, nė vienos buvusio kolūkio fermos, administracinio ar kito pastato, prie kurių nebūtų pridėtos darbščios ir auksinės viską sugebančios Jono rankos.
Dauguma kūrybingų sumanymų gimė jo galvoje. O įgyvendinti buvo jo rankomis.
Jonas pasidžiuodamas prisimena, kad ir vadovauti santechnikų brigadai sekėsi puikiai.
Negaili pagalbos kaimynams
Jonas visada būna ten, kur reikia. Visada moka paremti ištikus bėdai, nuoširdžiai padėti žmogui.
Jam nėra darbų, kurie būtų sunkūs ar kurių nesugebėtų atlikti. Sugedo vandentiekis – pataisys. Užgeso gyvenvietėje šviesa – vėl įžiebs. Įlūžo gryčios stogas – pakels. Šąla burokai neužkasti kapčiuje – užkas.
O kokį pasitenkinimą jaučia Jonas galėdamas rastą bičių spiečių pristatyti tam, kam reikia! Vargstančiam savo širviu arkliuku padeda išdirbti žemės sklypelį. Sėdęs į roges, per Kalėdas aplanko kaimynus, rogėmis pavėžina jų vaikus.
Kartais kaimynai stebisi, iš kur Jonas semiasi tiek jėgų ir gyvybingumo? Gal tai prigimtinės savybės? Gal patenkintas troškimas jausti, kad esi reikalingas žmonėms? O gal įprotis viską daryti be galo atsakingai? O gal įsitikinimas, kad fizinis darbas – puikus būdas gerai nuotaikai palaikyti?
Laimingas žmogus
Jonas Šimalis visuomet atrodo laimingas. Gal net laimingiausias už visus? Viskas jam patinka: ir gamta, ir gyvenamoji vieta, ir žmonės, ir darbas jam malonumas, ir gebėjimas į save sugerti kitų apmaudą bei nusivylimą.
Tik niekas nežino, kiek kartų dejavo šio „linksmuolio“ širdis. Gal ir jam buvo sunku, kai liko nesuprastas, kai buvo pervargęs nuo niūrios kasdienybės, nuo nesibaigiančių darbų? Tik jis to neparodė.
Tiesiog gyvena. Gieda per stulgiškių laidotuves ir gedulingus pietus, dainuoja bendruomenės suėjimuose ir sueigose, o kartais net dardėdamas vieškeliu į Švitrius.
Atgaivą sielai jis pajaučia ir sekmadieninėse išeigose į bažnyčią. Neapleidžia visiems stulgiškiams svarbių šv. Antano ir Onos atlaidų. Mėgsta keliones į Roko atlaidus Kražiuose ar Žemaičių Kalvariją.
Gyvenimą pragyventi – ne lauką pereiti
Kaimynai Joną Šimalį laiko garbingu žmogumi, kuris savo sąžinės niekada nepardavė,o, pasitarnavęs kitiems, matyt, jaučia garsiai neskelbiamą malonumą.
Šis paprastas kaimo eilinis gyvenimo prasmę suvokia giliau už kai kuriuos mokytus ir kostiumuotus ponus. Jo gyvenimo samprata – tai tarnavimas ir pagalba kitiems. Jonas dažnai kartoja, jog ,,gyvenimą pragyventi – ne lauką pereiti“.
Vingiuotas, duobėtas, bet žydinčiom šalikelėm Jono gyvenimo vieškelis netrukus atves jį prie jubiliejinės sukakties. Tačiau jis vis tiek nesiliauja plušėjęs savo namuose ir sūnaus ūkyje, nė minutėlės nesusimąstydamas, jog reikia patausoti ir save.
Aleksas LUBYS
Autoriaus nuotr.
LAIKAS: Laikas, kurį jau spėjo nugyventi kaimynų giriamas Jonas Šimalis, turtingas daugybe prasmingų darbų ir geranoriškos pagalbos akimirkų.