Naujausios
MUMS RAŠO
Kaip mes už laisvę kovojome
Prieš kiekvieną Sausio 13-ąją prisimenu tų dienų įvykius – kai prieš agresorius susivienijo patys įvairiausi žmonės.
Žinias teko rinktis per pažįstamą
Porą dienų prieš tragiškus Sausio 13-osios įvykius prie Lygumų pašto sienos kaliau pirmąjį miestelyje Vytį – ženklą atgavus Nepriklausomybę. Man padėjo medicinos sesers sūnus Gytis Paškevičius ir kolūkio elektrikas Gediminas Poliakas. Dar pasiūliau apylinkės viršaičiui Leonui Norkuckiui nukabinti okupantų kalba parašytą iškabą. Viršaitis sutiko.
Kitą dieną iš Sąjūdžio centro atėjo kvietimas ginti Seimą nuo Maskvos puolimo. Pradėjau organizuoti norinčius važiuoti į Vilnių lygumiečius. Atsirado tik penki – abiturientės mano dukra Rasa, jos draugė Rasa Kazlauskaitė su tėvu Petru Kazlausku, kolūkio dirbtuvių tekintojas Andris Jasaitis. Iš Dvariškių savo iniciatyva, atskirai nuo mūsų grupės, važiavo broliai Pranas ir Kostas Miežiai.
Mus sutiko, kaip man pasirodė, neaiškios išvaizdos ir būsenos piliečiai – liepė eiti prie Ministrų tarybos pastato. Pakruojiečiams patariau neklausyti šių į apsišaukėlius panašių asmenybių ir ieškoti tikrų gynybos organizatorių, nurodysiančių mums „fronto apkasus“. Mūsų rajono žmonėms buvo paskirta vieta šiaurinėje Seimo pusėje. Čia ir išbuvome visą naktį.
Nuobodu vienoje vietoje stovėti. Taigi mes, lygumiečiai, paprašėme išleisti pasisvečiuoti pas radijo „Amerikos balsas“ žurnalistą Valentiną Mitę, gyvenantį netoli už Žvėryno tilto. Beeidami pamatėme per Žvėryno tiltą slenkančius tankus. Pas V. Mitę gavome žinių iš Lietuvos ir užsienio radijo laidų – kas vyksta Vilniuje. Valentinas perdavė žinias kolegai į Leningradą.
Vėl grįžome prie Parlamento. O apie pirmą valandą nakties prasidėjo televizijos bokšto puolimas. Nutilus radijui, vėl nubėgom pas V. Mitę. Jis berods iš Miuncheno radijo transliacijos sužinojo, kad televizijos bokštas okupuotas, yra aukų.
Lietuvą gynė visi
Šeštą ryto žmonių prie Parlamento sumažėjo, matyt beliko iš rajonų atvažiavę gynėjai, o dauguma vilniečių išėjo pailsėti.
Prognozuota, kad apie 8–9 valandą Parlamento šturmuoti atvyks „Jedinstva“ su tankais. Prie centrinio įėjimo kalbėjęs Vytautas Landsbergis patarė žmonėms pasišalinti, nes gali būti aukų. Minia atsakė skanduotėmis „Ne! Ne! Ne! Lietuva! Lietuva!“.
Po valandos tapo pastebima, kaip grupelėmis ateina pailsėję vilniečiai. Netrukus gynėjams atsirado karštos arbatos, kavos, sumuštinių. Viena moteris, dalijusi karštus pusryčius, atsiprašė, kad puodeliai iš skirtingų komplektų. Buvo graudu tai girdėti, norėjosi verkti – sujaudino moters gerumas.
Aplink Parlamentą darėsi tiršta žmonių. Ir maži vaikai, ir senukai guminiais batais, neskusta barzda ar nunešiotu apsiaustėliu ant pečių. Ir graudu buvo tai matyti, ir džiugu, kad Lietuvą gina visi.
„Jedinstva“ su tankais nesirodė.
Mano dukra su drauge snaudė, kai išlipau iš autobuso, stovinčio po Neries tiltu. Galvojau, kad gal reikėtų jas pažadinti. Atsigrįžau – o merginos jau vaikšto prie Seimo.
Apie 10 ar 11 valandą nuėjau prie Ministrų Tarybos. Ten irgi stovėjo žmonės.
Apie įvykius skleistos melagystės
Grįžtantį nuo Ministrų Tarybos mane rusiškai užkalbino du pagyvenę vyrai. Jie esą iš Karagandos: ten žmonės kalba baisius dalykus – neva lietuviai žudo rusus ir „štabeliuoja“ į stirtas. Pasiūliau nueiti į Sąjūdžio štabą – ten būtų papasakoję, kas darosi, davę gidą po miestą. O svečiai atsakė, kad patys nori viską pamatyti. Papasakojau, kas darėsi naktį, parodžiau Parlamentą. Aišku, nužudytų žmonių „štabelių“ atvykėliai nerado.
Tuo metu viaduką šalia Seimo rūmų apgulė žmonės, skanduojantys „Svoloči!“ Viaduku tik iš Šiaurės miestelio (rusų armijos bazės Vilniuje) važiavo tankai ir „beteerai“.
Aš tiems karagandiečiams ir sakau: „Vot posmotrite, čto tvoritsia v Litve“ (štai pažiūrėkit, kas darosi Lietuvoje). Jie pažiūrėjo ir kaip įgelti greit atsitraukė. Gal išsigando savų kareivių ir tankų? Kurie, pusiau išlindę iš bokštelių, grasino miniai automatais. O žmonės, kol visi penkiolika „beteerų“ pravažiavo, skandavo, rodė į juos pirštais. Neišsigando, nors taip elgtis buvo pavojinga.
Prie Parlamento mačiau inteligentą baltarusį, besidomintį nakties įvykiais.
Apie 13 valandą važiuojant namo, aplenkėme gatvėje stovintį kolaborantų „viliuką“, iš kurio buvo skleidžiama Lietuvos gelbėjimo komiteto propaganda.
xxx
Sugrįžusius namo pasitiko kaimynai: „Negi jūs prieš tankus? Nesąmonė“.
„O kas tankus ir okupantus sulaikė? Mes, žmonės, Lietuvos gynėjai“, – atsakiau.
Jonas KELEVIŠIUS, pedagogas, kraštotyrininkas
Lygumai
Nuotraukos iš Jono KELEVIŠIAUS albumo
ATMINTIS: Iš Jono Kelevišiaus atminties laikas ir po dešimtmečių neištrinė Sausio 13-osios įvykių.
MITINGAS: 1993-ieji, mitingas agresijos aukų atminčiai prie Martyno Mažvydo bibliotekos.