Naujausios
Kairiškės dienos bėga skolon
Kairių (Šiaulių raj.) miestelio gyventoją Antaniną Juozėnienę įkalino antsvoris, kaulų retėjimo liga, astma, cukrinis diabetas, kitos skausmingos ligos. Dėl jų 74 metų moteris vos pereina kambarį, o lauke paskutinįkart buvo pernai vasarą.
Brangiai kainuojančius vaistus buvusi kulinarė įsigyja iš savo 209 eurų pensijos. Sumokėjus mokesčius, lieka 40 eurų visam mėnesiui. „Pamokykite, kaip iš tiek išgyventi“, – braukia ašaras ponia Antanina.
Edita KARKLELIENĖ
edita@skrastas.lt
Gerieji kaimynai
Ant buto lango Salduvės gatvės daugiabutyje Kairiuose žaliuoja pomidorų daigai, čia ir saldžiosios paprikos, kitų daržovių. Šeimininkė Antanina Juozėnienė netoliese turi daržiuką, tačiau nėra net minčių, kad pačiai pavyktų ten nukakti – jai sunku pereiti ir kambarį.
Todėl daržovių daigus augina pažįstamiems – vis užsiėmimas.
Jei ne geraširdės kaimynės, didelę negalią turinti A. Juozėnienė, tikina, neišgyventų. Į vaistinę, seniūniją ar parduotuvę tektų eiti pačiai. O tai misija beveik neįmanoma: 160-ies kilogramų kūną, ironizuoja moteris, į butą trečiame aukšte pati vargu ar užneštų. Be to, kankina astma, verčianti ilsėtis kas dešimt metrų.
Kaimynės – tai viena, tai kita – paprašytos niekada neatsisako padėti. Jos superka reikalingus produktus, išneša šiukšles, atlieka kitus neatidėliotinus darbus.
Jei moterį suriečia spazminiai nugaros ir viso kūno sąnarių skausmai, neleidžiantys pajudinti kojų, ir vėl tenka šauktis kaimynų pagalbos.
Antanina prisimena kartą spazmus užklupus einančią per kambarį. Dėl tarsi suparalyžiuotų kojų ant žemės ji išgulėjo kone tris valandas, kol vargais negalais prišliaužė prie telefono ir paskambino kaimynei Staselei.
Prieš kelerius metus kojos atsisakė laiptinėje, A. Juozėnienė krito, susižalojo galvą. Kaimynai iškvietė greitąją.
Paūmėjus sąnarių ligai moteriai tenka prašyti kaimynų, kad ir kojas apautų.
Skolų sąsiuvinis
Kaimynams A. Juozėnienė be galo dėkinga, tačiau kartu baiminasi tapti našta. Svarsto, jei per mėnesį gautų bent šimtu eurų daugiau, už suteiktas paslaugas žmonėms susimokėtų, ir tada jaustųsi jiems ne tokia skolinga, kokia jaučiasi dabar.
Tačiau apie atsilyginimą, kai mėnesio pajamos – vos 218 eurų (209 eurai – pensija, dar 9 eurai – kelionės išlaidos), galima tik pasvajoti.
Išgyvenimo tema kairiškei pati skaudžiausia. Pensija už kone 40-ies metų stažą menkutė.
Kai 1996 metais bankrutavo jos darbovietė Geležinkelių Šiaulių apygardos valgykla, iki pensijos buvo likę dveji metai. Darbo susirasti jai taip ir nebepavyko, anot darbdavių, per sena.
Paklausta, kaip planuoja mėnesio išlaidas, sunkiai serganti moteris ranka užsidengia akis, ašaros tampa nevaldomos.
„Kaip išgyventi iš tokių pinigų? Pasakykite tą stebuklą. Aš jo nežinau. Skurdas ir mano gyvenimas – skolon. Tokį ir uždėkite straipsnio pavadinimą“, – sako pašnekovė, kadaise Šiaulių „Rasos“ restorano virėja, Geležinkelių Šiaulių apygardos valgyklos vedėja.
Gal padėtų du suaugę sūnūs? Pašnekovei apie atžalas sunku kalbėti. Akivaizdu, paliesta labai skaudi styga.
A. Juozėnienė rodo pajamų ir išlaidų sąsiuvinį, kuriame dailyraščiu surikiuotos sumos, ką pirko, kiek išleido, kiek skoloje. Paskutinis, skolos, skaičius apibrauktas – tiek turės atiduoti kaimynams gavusi savo skurdžią pensiją. Skola šį mėnesį jau išsipūtė iki 33 eurų.
Aukščiau parašytose eilutėse išvardytos išlaidos vaistams – jų šį mėnesį pirkta kone už pusšimtį eurų. Liūto dalis – už komunalines paslaugas. Maistui kiekvieną savaitę išleista po šiek tiek daugiau nei dešimt eurų.
„Žiūriu žiūriu į prekybos centrų lankstinukus, skaičiuoju, ką čia pigiau nusipirkus, kad kuo mažiau į skolas įklimpti. Racionas kiekvieną savaitę beveik tas pats: kepeninė dešra, lašišos nugarkauliai, margarinas. Apie daržoves, kurios būtinos diabetu sergančiam žmogui, nė svajoti – per brangu“, – kalba kairiškė.
Kad prisidurtų bent kelis litus, sunki ligonė pasiskelbė atliekanti smulkius drabužių taisymo darbus. Iš tokio „biznio“ paguodos beveik neišėjo – keli euriukai.
Į miestelį – su kėdute
Prieš kelerius metus buvo šiek tiek lengviau. Tada gaudavo vadinamą slaugos pašalpą – pusantro šimto litų. Paskui pašalpa buvo nuimta, atseit nepriklauso, nes, nepaisant kasdieninių skausmų, nors ir sunkiai, A. Juozėnienė vis dėlto juda po kambarį, be to, savarankiškai apsitarnauja.
„Tas apsitarnavimas toks, kad šiaip taip šlubuodama, krypuodama judėdavau. Sunkiai, bet dar išeidavau į lauką, iki Kairių seniūnijos. Būdavo, einu dvi valandas pirmyn, dvi – atgal. Ir būtinai nešuosi sulankstomą kėdutę“ – sako visai greta seniūnijos gyvenanti moteris.
Kėdutė reikalinga tam, kad kone kas dešimt metrų galėtų atsipūsti dėl astminių spazmų ištikto dusulio.
Kėdutę, tiesa, neseniai įsigytą trečią vietoje dviejų jau sulaužytų, šeimininkė nešiojasi dabar sunkiai krypuodama po savo dviejų kambarių butą – jei staiga prasidėtų priepuolis.
Svoris – kaip ant mielių
Birželio 8 dieną A. Juozėnienė ir vėl ketina kreiptis į medicinos komisiją dėl slaugos. Jei paskirtų slaugos pašalpą, o ji, paskaičiavo, turėtų būti apie 50 eurų, gyventi taptų bent truputį lengviau.
Iš pažiūros guvaus būdo, tačiau prislėgta sunkių ligų ir piniginių sunkumų didžiulį antsvorį turinti moteris dabar suka galvą, kokiu būdu ir už kokius pinigus jai nukakti į Šiaulius, pas gydytojus.
Prieš penkis dešimtmečius sutrikus medžiagų apykaitai A. Juozėnienė net negalvojo, kad svoris ims taip baisiai augti. Ypač paskutiniais metais. Štai į Kairius prieš dešimtmetį atvažiavo būdama 110-ies kilogramų, po šešerių metų svėrė jau 140, o dabar 160 kilogramų.
Įsitikinusi, kad kilogramų augimą paspartino daugiametis gydymas prednizolonu – hormoniniu vaistu, skirtu įvairiems susirgimams, taip pat ir osteoporozei, astmai gydyti.
Ponia Antanina sako, kad nelengva jai susigyventi su savo ligomis, tačiau esą taptų dar sunkiau, jei liga paguldytų ant patalo. Ne veltui daktaras patarė iš lovos staigiai nesikelti, kad nesubyrėtų.
Žinoma, galėtų apsigyventi Meškuičių slaugos ligoninėje. Tačiau į valdiškus namus dar nenori. Ironizuoja, kad valstybei dabar ji pigiau kainuoja negu būtų išlaikoma.
Jai pikta ant valdžios, kuri visą gyvenimą dorai dirbusiam, o paskui nepagydomomis ligomis apsirgusiam žmogui kaip kokį kaulą pragyventi numetančios skurdžią kelių šimtų eurų sumą.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
BAIMĖ: Sunkiai serganti ligonė džiaugiasi, kad šalia jos – geri žmonės, tačiau neslepia bijanti tapti jiems našta.
SĄSIUVINIS: Antanina Juozėnienė į mokyklinį sąsiuvinį stropiai susirašiusi visas mėnesio išlaidas. Pajamų ir išlaidų balanse – skola. Kaip ir kiekvieną mėnesį.
KELIONĖ: Neseniai įsigyti ramentai ir kėdutė poniai Antaninai palengvina kelionę po butą.