Naujausios
Kas sunku ir kas lengva Tėvynėje
Kai kurie iš svetimų šalių sugrįžtantys lietuviai sako, jog jie jau nemokėtų gyventi Lietuvoje. Niūrūs, susirūpinę žmonės, maži atlyginimai ir didelės kainos...
Skruzdėlynės vienkiemyje ekologiškai ūkininkaujantis Marijus Čekavičius įsitikinęs, jog ir svetimais papročiais persigėrę bei geresniu gyvenimu svetur besimėgaujantys žmonės tik patys taip mano, jog yra laimingesni už Lietuvoje likusius.
Žmogus savo tėvynėje, kaip ir vaikas, gyvendamas vargingoje šeimoje, bet su savo biologiniais tėvais, jaučiasi geriau, negu šilko pataluose vartydamasis pas svetimus.
Jis – sveikesnis, nes gyvena prigimtinėje klimato juostoje, valgo savo žemėje išaugintą maistą, kvėpuoja savo Tėvynės oru, mato savo šalies gamtos spalvas, mąsto ir elgiasi kaip ir kiti jo tėvynainiai. Iškeliavus svetur suyra žmogaus ir jo prigimtinės aplinkos dermė.
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Jaunimą turėtų sugrąžinti ekologinė žemdirbystė
Marijus Čekavičius save laiko ekologinės žemdirbystės šaukliu. Ekologinių ūkių produkcija užsienyje labai brangi. Lietuvoje beveik kiekvienas žmogus kur nors turi lopinėlį žemės. Čia gali auginti ekologiškas daržoves ir jomis sveikai maitintis, nemokėdamas didžiulių pinigų. Užsienyje lietuvaičiams ekologiškas maistas sunkiai prieinamas, jį įperka tik turtingesnieji vietos gyventojai.
2020 metais Lietuvoje ekologinės žemdirbystės plotai, pasak Marijaus, turėtų padidėti dar 150 tūkstančių hektarų. Šiuo metu ekologiškai dirbama 300 tūkstančių hektarų žemės. Ekologiškas, trąšomis ir kitais chemikalais neužterštas maistas turėtų tapti lietuvio kasdienybe.
Ekologinė žemdirbystė, ūkininko nuomone, paskatins Lietuvos jaunimą grįžti namo. Juk kaimas – ta vieta, kurioje gyventi saugiau netgi karo atveju. Mieste užtektų nutraukti elektros tiekimą – ir žmonės neišgyventų nė kelių dienų. Kaime daug didesnės galimybės. Galima susikurti ir laužą.
Jaunimą gyventi Lietuvos kaime turėtų paskatinti ir tai, kad ekologinei žemdirbystei nereikia labai didelių žemės plotų, nereikia ir gigantiškos, milijonus kainuojančios technikos.
Be to, čia daug tuščių sodybų. Jas pigiai nusipirkus galima nesunkiai išspręsti būsto klausimą. Juk didmiesčiuose įsikinkę į paskolas dėl kokių 60 kvadratinių metrų buto žmonės nuo bankų tampa priklausomi beveik visą gyvenimą.
Savos žemės maistas užtikrina fiziologinę saugą
Savo ūkyje ekologiškas daržoves auginantis ūkininkas įsitikinęs, jog tik sveika mityba ir savo žemėje užauginta produkcija užtikrina fiziologinę kūno saugą. Kuo daugiau valgome neaiškios kilmės įvežtinių produktų, tuo dažniau sergame ir ligų pasekmės vis skaudesnės.
Tuo galima paaiškinti ir šiandien tokias dažnas vėžines ligas.
Ūkininkas savo ekologiškomis daržovėmis prekiauja Kaune, Pilies turguje. Jas labai greitai išperka medikai, vaistininkai, universitetų profesoriai, kiti inteligentai. Jie, pirkdami šiek tiek brangesnes ekologiškas daržoves, daugiau išleidžia maistui, bet neišleidžia vaistams.
Ekologiškas vietinis maistas turėtų dominuoti rinkoje. Didelius prekybos centrus turėtų keisti nedidelės vietinės produkcijos parduotuvėlės, keletą kartų per savaitę rengiami turgūs.
Mišrūnai sunaikina patys save
M. Čekavičius stebisi, kaip tokia masė lietuvaičių išvažiuoja į svetimus kraštus ir neretai visam pasauliui trimituoja, kokie jie ten laimingi, kaip gerai gyvena, kiek galimybių turi.
Galbūt dalis emigrantų iš tiesų mano, kad svetimje žemėje jiems geriau sekasi. Galbūt taip ir yra? Galbūt pasitvirtins ir teorija, kad jų vaikai, susimaišę su kitomis rasėmis, bus gabesni.
„Tačiau gamta pati įvykdo natūralų mūsų kilties apsivalymą, – žynių paliktą išmintį žeria Marijus. – Pirmosios, antrosios kartos mišrūnai būna išvaizdūs, sumanūs, trečioje, ketvirtoje kartoje prasideda psichologiniai ir fiziologiniai negalavimai. Septintos kartos palikuonys jau būna nevaisingi arba daugintis nelinkusios orientacijos – gėjai, lesbietės. Taip mišrūnai sunaikina patys save.“
Akiai įprastos gimtinės spalvos
„Gyvename žemėje, kur dominuoja ruda ir žalia spalvos, – sako Marijus. – Šios spalvos ir yra artimiausios Lietuvos žmonėms. Jeigu kambariuose dominuos ruda ir žalia spalvos, ir suaugę, ir vaikai jausis jaukiai, saugiai. Mėlyna spalva mūsų kilties žmonėms yra pavojinga. Ją reikėtų išimti ir iš heraldikos, aprangos ir kelio ženklų. Ji sudaro prielaidas daugintis vėžinėms ląstelėms.“
Patalpų saugą, pasak senovės žynių išmintimi besidominčio Marijaus, užtikrintų kairėje pusėje pakabintas laikrodis.
Renginių metu salėse kairėje pusėje turėtų stovėti ir vėliava. Be to, renginiai bus sėkmingesni, jeigu jie bus rengiami jaunaties antrąją dieną.
Visi renginiai turėtų prasidėti Lietuvos himno giedojimu. Tai padeda sutelkti pilietiškumo dvasią. Mažiau melo būtų iš pasisakančiųjų.
Žemdirbys privalo gyventi pagal saulės laikrodį
M. Čekavičiaus nuomone, kiekvienas žemdirbys privalo turėti saulės laikrodį ir stengtis gyventi pagal jį.
Kiti žmonės taip pat savo darbus turėtų planuoti vietos laiku. Tuomet jų eiga sklandžiau susireguliuotų, nes žmogus geriau jaučia savo vietinį laiką.
Kol lietuviai gyveno pagal savo senąjį laiką, jie buvo laimingesni, nes buvo mažiau nutolę nuo savo prigimtinio gyvenimo.
Saugumo suteikia ne vaizdo kameros
Ūkininkas pasakoja buvęs suėjime, kur visuomenei atsiskaitė policija. Buvo pažerta daug skaičių ir faktų. Džiaugtasi, kad miestą stebi vaizdo kameros, ir jos fiksuoja miestiečių nusižengimus.
„Bet juk ne vaizdo kameros žmogui suteikia saugumo, – stebisi ponas Marijus. – Jos neužfiksuos nusikaltimo, kai kur nors kaime anūkas apiplėš savo močiutę.
Ar ne vietoje gatvę perėjusi senutė pasijunta saugesnė, kai ją nubaudžia kelių eurų bauda? Ar pas besiveršiuojančią karvę skubėdamas veterinaras, nubaustas dėl to, kad neužsisegė saugos diržo, pasijunta saugesnis? Ne. Baudos – tai vergovinės santvarkos reliktas.
Bendruomeninėje santvarkoje policininkas, užuot baudęs ne vietoje gatvę perėjusią senutę, ją palydėtų iki pėsčiųjų perėjos ir su miesto bendruomene aptartų, kur labiausiai reikalingos pėsčiųjų perėjos. O veterinarą nubaudęs patrulis kartu su juo nuvažiuotų gelbėti besiveršiuojančios karvės.
Tokie policijos poelgiai pakeltų jos autoritetą visuomenės akyse. Žmonės ne bijotų policijos, o ją gerbtų. Juk senovėje policininkai nebuvo vadinami policininkais. Tai svetimas žodis.
Iki 1721 metų tvarkos saugotojai buvo vadinami tiesiog sargyba. Žmonės juos vadindavo malonybiniu žalnierėlių vardu, nes jie užtikrindavo valstiečių saugumą.“
Tik saugiai besijaučiantis žmogus, pasak Marijaus, bus sveikas, geros nuotaikos, nepiktas. Jo nekamuos blogos mintys, o saugiausiai jaučiamės savo įprastoje aplinkoje, kuri vadinasi Tėvyne", – sako ūkininkas.
Miestas be automobilių ir kelio ženklų
M. Čekavičius sako žinąs keletą Europos miestų, kur nėra kelio ženklų, ir žmonės ten saugesni. Tokiu miestu, jo nuomone, ateityje galėtų tapti ir Kelmė.
Visi atvykusieji savo automobilius paliktų priemiesčiuose esančiose aikštelėse. O iki centro reikalų tvarkyti važiuotų viešuoju transportu – elektromobiliais.
Kam būtinai reikėtų įvažiuoti į miestą, mokėtų taršos mokestį.
Atrodo utopija, bet tai įmanoma.
Autorės nuotr.
KEPURĖ: Ekologinių produktų turgeliuose pirkėjai žemaitį Marijų Čekavičių atpažįsta pagal unikalią jo kepurę.
EKOLOGIJA: Ekologiškai ūkininkaujantis, baltų kultūra besidomintis, senuosius raštus ir žynių išmintį skaitantis Marijus Čekavičius sako, jog ekologinių ūkių plėtra pagerintų Lietuvos žmonių sveikatą.