Naujausios
REDAKCINĖS KOLEGIJOS TRIBŪNA
Kažin ar patinkame Dievui?
Bronė JANCIENĖ
Užventiškė pensininkė
Galvokit, kaip kam patinka, nors balsavau už laisvę Lietuvai, absoliučia jos laisve netikiu. Iš vienos sąjungos į kitą. Darom, ne ką norim, bet ką leidžia, ar pritaria sąjunga. Ubagaujam, prašom paramos.
Dabar valstybės, kaip didelio didelio kolūkio brigados. Mūsų Lietuva prabudo, labai vangiai keliasi. Nuo pat nepriklausomybės pradžios pirmasis laisvės vedlys labai apie save gražiai kalbantis, negali iki dabar išlipti iš tribūnų ką nors neįžeidęs.
Jo palikimas – rietenos tebesitęsia ir dabar. Visai nenuostabu, kad kiekvienai valdžiai atėjus, griūva po banką. Jeigu valdžia keistųsi dažniau, sugriūtų visi Lietuvoje veikiantys bankai. Pinigų pasirinktų ne tik griovėjai. Gal tektų ir mums? Pradėtų ikiteisminį tyrimą. Iki teismo pinigus išleistumėm.
Daug išradėjų. Bet niekas dar nemoka sukurti vagių gaudyklės. O gal bijo papulti patys?
Tarybiniais laikais plėvele apklodavo suslėgto siloso paviršių, pavasarį nuimtą vežė perdirbimui. Dabar suplastmasėjo, nus bambaliavo. O pasididžiavimo šūksnis – „darom“ ! Vieni darom – mėtom, kiti darom – renkam. O ką daugiau daryti?
Mokslus nuo pirmos klasės išeina kompiuteriai. Diplomų pasiūla internetuose. Aukštieji mokslai daugiausia vadybininkų specialybės. Vadybininkauti neužtenka vietų, tada į talką – „Darom“.
Kompiuteriai žadami ne tik mobilūs, bet ir kalbantys. Paspausi mygtuką, į burną skris kepti balandžiai. Tu, žmogau, dar neelektrifikuotas, o balandžiai – jau. Ką tada daryti?
Jaunime, negrįžk į gilią praeitį, pažvelk nors truputį atgal. Reikia ne tik išradėjų technologų, reikia žemelę dirbančių rankų. Kitaip verks duonelė tinginio valgoma. Ir verkiančios gali nebelikti.
Tarybiniais laikais, būdavo, grūdus prieš sėją, rudenį nukultus, veždami į malūną duonai, plovėm, džiovinom, dabar prieš javapjūtę cheminiu būdu nokina, mala ir ragina sveikai maitintis nesveiku maistu. Trūksta žodžių...
Kur žengi, Dievo sukurtas pasauli ir besidauginanti žmonėmis žeme? Keliai kruvini nuo avarijų, pilni mašinų duženų.
Kiek akiniuotų mažamečių, kompiuterių pagalba išgraužtomis akimis. Kultūringai auklėjami vaikai, užaugę būna, kad nužudo net savo tėvus.
Kartais girdžiu, kaip žmonės bloguoju mini Lietuvos Prezidentą Smetoną. Gal jis ir ne viską padarė? Gal blogai, kad lemiamu momentu iš Lietuvos pabėgo. Bet jis, tikriausiai, neturėjo tiek ginkluotų sargybinių, didžiulio seimūnų, deputatų ir jų pavaduotojų būrio, dirbo beveik vienas. Bet kaip pagirsi save, neišpeikęs kito?
Girdėjau kalbant, kad praėjusios kadencijos Seimas prarado kiek populiarumo, bet sugebėjo išgelbėti Lietuvą nuo dar didesnio nuosmukio. Kažin ar būtų turėję gabumų, jei ne žmonių sovietmečiu uždirbtos pensijos? Galėjo parduoti jų pasistatytus rūmus, rezidencijas ir užlopyti biudžeto skyles.
Didžiulė Lietuvos klaida cunamio vėju nupūsti viską, kas buvo likę po sovietmečio. Būtų darbų, uždarbių, nebūtų buvę nuosmukio.
Gal kam nors ir nepatiks, kad vis prisimenu sovietmetį. Ir jis turėjo trūkumų. Bet nereikėjo nubraukti to, kas tuo metu buvo gero.
O faktai kalba patys už save. Okupantas nemėgo religijos. Bet man nebuvo užstotos durys einant į bažnyčią, nebuvo tiek degančių bažnyčių kaip dabar. Galiausiai kas tikrai tikėjo ir norėjo, pasimeldė tyliai.
Nežinau, ar dabar Dievui patinka brangiai siūlomos maldų knygos, pardavinėjami mediniai dievukai. Kaip moku, kaip suprantu, nešioju Dievą širdyje. Ir iki šiol esu įsitikinusi, jog tikras komunistas yra geresnis už netikrą davatką. Dievas žemėje vaikštinėjo basas, užsigobęs raudoną rūbą. Ką turėjo, dalijosi net su priešais.
Lietuvos netikri patriotai šliejasi prie tų, net kurie mūsų nenori. Ant Vokietijos jau nebepykstame nei dėl Klaipėdos krašto, nei dėl S.Dariaus ir S.Girėno žūties.
Žiūrim, ką pasakys Amerika. Gaudom kiekvieną jų prezidento žodį. Bet ar tikrai mes tai Amerikai esam tokie svarbūs? Karo metais mums siūlė žodinę pagalbą, o mūsų priešus maitino, kad būtų aršesni.
Detroite gyveno dvi tėtuko seserys, Kanadoje – brolis, tikriausiai dar tebegyvi jų palikuonys. Norėjau per aukštus valdžios vyrus juos surasti. Gavau atsakymą, kad ten apie lietuvį nenori net girdėti.
Na, ir nereikia. Aš turiu savo kraštą. Ir tikiu, kad lietuviai – vieningi ir stiprūs. Reikia tik suglausti pečius ir neparsidavinėti, vieni kitų neįžeidinėti. Ir draugauti su tais, kurie tikrai mums linki gero.