Naujausios
Kiekvienas savyje nešamės protėvių palikimą
Jonas LAURINAVIČIUS
Lietuvos nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos narys, Tėvynės pažinimo draugijos narys
Kiekvieno mūsų kelias prasideda nuo motinos rankos, nuo pirmųjų namų slenksčio, kasdiene duona kvepiančio stalo, nuo senelių, prosenelių pageltusių nuotraukų pageltusiuose, apšiurusiuose albumuose. Man į atmintį įstrigęs prasmingas užrašas ant Bardiškių (Pakruojo r., Žeimelio sen.) kapinių vartų: „Nebijokit mūsų, mes seneliai Jūsų, Jus visus mylėjom, už Jus galvas dėjom“.
Nėra stipresnio žmogaus su žmogum ryšio, kaip tėvų su vaikais, su giminėmis. Iš jokių vadovėlių, istorinių veikalų negali taip įtaigiai, įsimenančiai suvokti, suprasti, pajusti tautos praeities, kaip per savo tėvų, senelių, protėvių išgyvenimus. Štai todėl taip svarbu žinoti savo genealogiją, surašyti ją ir palikti tiems, kas po tavęs gyvens. Ir dar kaip svarbu nesuteršti, nesubjauroti jos savo gyvenimu, o dar labiau ją papildyti savo gražiais darbais, savo iškalbingu buvimu.
Tokias mintis man sukėlė pakruojietės Zitos Buržaitės-Vėžienės knyga „Šaknys ir atžalos“ (Kaunas, „Naujasis lankas“, 2013). Leidinys poligrafiškai išvaizdus, kietais viršeliais, 224 puslapių apimties, gaila, kad tiražas tik 100 egzempliorių.
Knyga nemirga skambiomis, visiems žinomomis pavardėmis, garsiais senelių titulais. Absoliuti dauguma knygoje paminėtų žmonių – paprasti kaimiečiai, žemdirbiai, tik pastaraisiais dešimtmečiais tuštėjant kaimams, vis daugiau atsiranda miestiečių, vis daugiau atsiranda aukštuosius mokslus baigusių, taip pat verslininkų arba bedarbių, išvykusių geresnio gyvenimo ieškoti Vakarų Europoje arba net Amerikoje!
Genealoginis medis gilesnių šaknų nesiekia – prasideda XIX a. antrąja puse ir baigiasi šiomis dienomis, tai yra apima maždaug pusantro šimto metų laiko tarpsnį. Archyvais nedaug naudotasi. Tai suprantama, nes autorė, gyvendama toli nuo didelių miestų, neturėjo galimybės dienų dienas sėdėti juose. Ji daugiausia remiasi gyvų žmonių atmintimi, jų namuose, spintose išsaugotais senais šeimos dokumentais, nuotraukomis, užrašais. Išsaugota medžiagos gama rodo, kad visais laikais būdavo svarbu išsaugoti savo šeimos atmintį.
Z. Buržaitės-Vėžienės knyga – dviejų dalių: „Juozas ir Rozalija Buržos ir jų palikuonys“ (tai autorės tėvo giminė) ir „Adomas ir Emilija Šveteriai ir jų palikuonys“ (tai autorės motinos giminė). Dauguma jų buvo žemdirbiai, mažaraščiai, tačiau kokios šviesios asmenybės! Darbštūs, pamaldūs, dori, patriotiškai nusiteikę, iš paskutiniųjų leido savo vaikus į mokslą, neabejingi Lietuvoje vykstantiems politiniams procesams. Pagrindiniai jų rūpesčiai buvo kasdienė duona, vaikai, Tėvynė, bažnyčia. Kaip gražu, kai – giminėje nei šaknyse, nei atžalose – nėra nusikaltėlių, veltėdžių...
Pati knygos autorė su pasididžiavimu pastebi: „Džiaugiuosi, kad turime Lietuvos Nepriklausomybės gynėją, karį savanorį – Juozo ir Rozalijos Buržų anūką – Antaną Morkūną, kad nei Buržų, nei Šveterių pusėje nebuvo vagių, kriminalinių ir kitokių nusikaltėlių, žydšaudžių, išdavikų, stribų“.
Beje, ir pati autorė Zita Buržaitė, kaip ir jos sesuo Ona Genovaitė bei jų mama – buvusios Sibiro tremtinės, o Zita, buvusi pedagogė, baigusi du aukštuosius mokslus, dabar Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Pakruojo filialo valdybos pirmininkė.
Karas, pokaris ypač žiauriai kirto per Buržų bei Šveterių likimus: neaiškiomis aplinkybėmis žuvo Zitos tėvas, į Sibirą buvo ištremta visa tėvo sesers Emilijos Buržaitės-Morkūnienės šeima (jos vaikai Ona, Emilija, Juozas – ištremti, Antanas Morkūnas – įkalintas), o pati E. Morkūnienė, sužinojusi apie būsimą tremtį, su ryšulėliu rankose išėjo iš savo statytų namų; be pastogės ir pragyvenimo šaltinio po Zitos šeimos tremties buvo palikta ir į šimtąjį savo gyvenimo dešimtmetį įkopusi Zitos močiutė Rozalija Buržienė; taip pat į Sibirą buvo ištremtos trys Šveterių dukrų šeimos, o pati Emilija Šveterienė mirė Sibire, ten Korbiko kapinėse (Krasnojarsko krašte) ji ir palaidota.
Nyko kaimai ir dėl melioracijos. Tuštėja jie ligi šiol. Visa tai atsispindi ir Zitos knygoje. Didžiulį darbą autorė padarė ir rinkdama giminių nuotraukas. Tų nuotraukų daug, bene du šimtai, ir jos labai reikalingos, pagyvina autorės pasakojimą.
Gyvenimas nestovi vietoje. Nauji laikai, nauji žmonės, nauji rūpesčiai. Tačiau kaip knygos autorei rašė Šveterių giminės palikuonis, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, diplomatas ir istorikas Vidmantas Povilionis, „kiekvienas iš mūsų yra šakelė medžio, kurio šaknų gylį sunku net įsivaizduoti. Iš tos neįžvelgiamos gelmės kiekvienas savyje nešamės protėvių palikimą. Norime to ar nenorime, bet mes esame jie, o jie yra mes, ir niekur nuo to nepabėgsime. Net Amerikose, net pasikeitę pavardes ir užmiršę senelių vardus..."
