Naujausios
KLAUSIAME
Kokie buvo 2014-ieji? Ko tikitės iš šių metų?
Palydėjome senuosius, su viltimi sutikome naujuosius – 2015-uosius metus. Metų sandūroje apmąstome, ką pasiekėme, kuo džiaugėmės ir dėl ko nerimavome praėjusiais metais, ko tikimės iš naujųjų. To paklausėme „Kelmės krašto“ skaitytojų.
Juzefa RAMANAUSKAITĖ – Kražių miestelio šviesuolė, tautosakos rinkinio „Kakarykalnio aidai“ ir knygų „Kad nepaklystum“ bei „Neklystanti konstitucija“ autorė:
– Praėję metai man buvo geri. Ačiū Dievui, dar neguliu ant lovos. Dar vaikštau. Nereikia laukti, kol kas nors prieis ir ką nors paduos.
Turiu kur būti. Turiu kuo pakurti ugnelę. Netrūkstu maisto. Dievas dar neatėmė proto. Liežuvis dar kruta. Juk man jau 98 metai, trys mėnesiai ir dvi savaitės. Esu gimusi 1916 – aisiais.
Iš gyvenimo šurmulio jau esu išrašyta. Ir pati nebenorėčiau būti šurmuly. Be to, negaliu skųstis, jog esu užmiršta. Ateina socialinė darbuotoja. Kartais užsuka bendraminčių.
Vienatvę paįvairinu klausydamasi radijo, skaitydama „Šiaulių kraštą“ ir „Kelmės kraštą“. Be laikraščių negalėčiau būti. Skaitau dar be akinių. Bet knygas skaityti jau sunkoka. Pilkos raidės ir popierius pilkas.
Turiu mažulėlį šuniuką. Visas pašnekesys su juo.
Iš ateinančių metų negaliu daug tikėtis. Nebent juos dar išgyventi. Esu nusibrėžusi tokį tašką – sulaukti šimto metų. O gal gyvensiu ir dar ilgiau. Sveikata per daug nesiskundžiu.
O šiaip negali daug išreikalauti. Ir taip man labai daug duota. Visa svajonė pavasarį dar sulaukti gandrų. Išeiti į lauką. Žiūrėti, kaip medeliai sužaliuos, klausytis, kaip gegutė užkukuos. Tokie tat kuklūs mano lūkesčiai.
Tik labai pykstu, kad praradome litą. Vis prisimenu, kaip premjeras Butkevičius pasakė: "Jeigu nepavyks įvesti lito, atsistatydinsiu.“ Geriau būtų pasakęs, jog atsistatydins, jeigu nepadės našlaičiams, nepagerins vargstančių, dirbančių, bet neuždirbančių žmonių būvį.
Gal tas euras ir geras. Bet svetimas. Paskutinį lietuvybės simbolį, tautos pasididžiavimą pamynėm po kojom. Kaip dabar Maironį, Basanavičių, Kudirką imti ir mesti į kampą?
Tai kas, kad esame Europos Sąjungoje. Juk ir ant vienos obels nėra dviejų vienodų lapų ir dviejų vienodų obuolių. Tai ir visokiose sąjungose gali būti įvairovė.
Stasys Povilaitis – Šiaulių teritorinės darbo biržos Kelmės skyriaus vedėjas:
– 2014-ieji buvo išskirtinai geri. Nuo pat Darbo biržos gyvavimo pradžios nebuvo tokių metų, kad taip ženkliai sumažėtų nedarbas – nuo 18,2 iki 14 procentų. Sumažėjo 8000 bedarbių.
Įtakos tam turėjo įsibėgėjusi daugiabučių renovacija. Labai daug žmonių gavo darbo statybose.
Investicijos lėmė ir pagyvėjusią ekonomiką. Atsigavo ne tik statybos sektorius, bet ir remonto, prekybos, paslaugų.
Daug bedarbių patys ėmėsi individualios veiklos. Tam įtakos turėjo ir kitoks pašalpų administravimas. Kai spręsti, kam reikia pašalpos, kam ne, pradėjo Savivaldybė, atsižvelgdama į realią situaciją, daugelis nė nebeprašo pašalpų, o patys imasi kokios nors veiklos.
Be to, Darbo biržos specialistams pavyko ištraukti iš šešėlio daug nelegaliai dirbančių žmonių. Pradėta taikyti darbdavių rėmimo programa. Todėl darbdaviams pradėjo apsimokėti legaliai įdarbinti žmones ir gauti paramą.
Viliuosi, jog ir kitais metais netrūks pažangos darbo rinkoje. Daug lėšų bus skirta aktyvinimo programoms. Daug priemonių bus taikoma jaunimui.
Lidija MAČIŪNIENĖ – tytuvėniškė, įkūrusi internetinį „Vaikų radiją“ ir parašiusi internetinę knygą „Laimingi kasdien, be priežasties":
– Praėję metai buvo gana sėkmingi. Maždaug 20 procentų padaugėjo „Vaikų radijo“ klausytojų. Mūsų laidos jau transliuojamos ir per Lietuvos radiją 94,9 dažnio bangomis. Jas girdi Vilniaus vaikai.
Internetinio radijo gali klausytis viso pasaulio lietuviukai.
Šalia senųjų laidelių: „Žemės pasaka“, „Varliukai smalsiukai“, „Šratinuko pasakėlės“, „Aš mokausi gyventi“, „Vakaro žvaigždelė“ transliuojame naujų vaikams naudingų laidų: „Labas, matematika“, „Augu skaitydamas“, „Keberkštuko mankštelė lengvam atsibudimui“, laidas tėvams „Laiminga šeima“ ir „Sėkmingi žmonės“.
Tačiau nepadariau tiek, kiek buvau užsibrėžusi. Jaučiau materialinę įtampą, nes išgyventi iš radijo, kaip buvau planavusi, dar sunkoka.
Šiais metais tikiuosi rasti mecenatų, kurie norėtų paremti mano kultūrines ir pedagogines idėjas. Žinau metodų, kaip būtų galima daugiau uždirbti iš savo radijo. Bet jie prieštarauja mano pasaulėžiūrai.
Gilinuosi į save. Bandau surasti savyje ramybę. Gal tuomet išsispręs ir materialinės problemos.
Gintaras Baškys – Užvenčio seniūnijos ūkininkas:
– Praėję metai buvo sudėtingi emociškai. Blogai jaučiausi, nes Kolainių pagrindinė mokykla, kuriai vadovavau, buvo prijungta prie Užvenčio gimnazijos. Kaip direktorius likau nereikalingas. Liūdnoka, kai iš darbo turi išeiti ne savo noru. Gaila kaimo vaikų, kurie liko labiausiai nuskriausti, nors mokinių mokykloje nemažėja ir jokios grėsmės jai išnykti nekyla.
Aš asmeniškai nepasimečiau. Turiu dar sveikas kojas ir rankas. Protaujančią galvą. Ūkininkauju. Pertvarkau savo mintis.
Buvau pripratęs, jog atėjus mėnesio pradžiai gauni atlyginimą už praėjusio mėnesio darbą. Materialine prasme gyventi buvo paprasčiau. Dabar atsiskaitymai už žemės ūkio produkciją kartais vėluoja. Pieno žaliavos kainos mažėja. O dar kai ūkis nestambus, tai labai jaučiama. Bet duonai dar įmanoma uždirbti. Galiu plėstis. Bitininkauju. Galėčiau įsigyti daugiau bičių šeimų. Įsigijau daugiau bitininkystei reikalingo inventoriaus.
Auginu gluosnius. Vieną derlių jau nuėmiau. Greitai galėsiu nuimti antrąjį. Dabar iš kelmelio išauga jau po daugiau, net po 10 atžalų.
Radau žemaitį, kuris pirks žilvičius pynimui. Tuomet galėsiu dažniau nuimti gluosnių derlių ir pelningiau jį parduoti. Be to, pavasarį pardaviau apie 2000 sodinukų.
Taigi, praėję metai buvo savotiško persitvarkymo laikas. Viliuosi, jog šiais metais beliks tęsti tai, kas sumanyta, ir žvaigždės padės.
Eugenija ŽYMANTIENĖ – „Šiaulių krašto“, "Kelmės krašto“ ir kitų leidinių platintoja:
– Buvo normalūs metai. Ramiai dirbom. Be didelių atradimų ir praradimų. Pasikeitėm namo stogą. Tai nemaža investicija į buitį.
O svajoti nemėgstu. Tiesiog gyvename ekspromtu. Taip, kaip išeina. Ir euro nebijau. Neturime tiek pinigų, kad nuvertėtų. O išgyventi išgyvensime, nors esu garantuota, jog viskas pabrangs. Kas kainavo tris litus, dabar kainuos eurą. O kad ir centais skaičiuotų, vis tiek apvalinant kainas žmonės patirs nuostolius.
Už pieną jau ir dabar gauname smulkmę – po 56 centus už kilogramą žaliavos. Perskaičiavus centais, ko gero, dar nurėš, nes 56 lietuviški centai prilygs 16,23 euro centų. Kas ten smulkinsis, paliks šešiolika centų.
Algimantas Šukys – Šaukėnų seniūnas:
Praėję metai buvo jubiliejiniai ir gana geri seniūnijai. Padarėme daugiau, negu planavome. Pagerinome socialinį būstą. Kapinėse atsirado vanduo. Išasfaltavome Mokyklos gatvę. Tvarkosi ir seniūnijos kaimų bendruomenės. Gerėja infrastruktūra.
Geri metai buvo ir man asmeniškai. Tapau seneliu. Dukra padovanojo anūkėlį. Džiaugiuosi, kad abu mano vaikai rado savo vietą Lietuvoje.
Tikiuosi, jog ir šie metai nebus prastesni. Miestelį pagyvins Amatų centro veikla. Turi planų ir bendruomenės. Tvarkys viešąsias erdves, gerins kaimo infrastruktūrą. Viliamės atgaivinti Šaukėnų parką prie ligoninės.
Kalbino ir fotografavo Regina MUSNECKIENĖ