„Ko­kie bu­vo praė­ję me­tai ir ko ti­ki­tės iš nau­jų­jų?“

KLAU­SIA­ME

Praė­jo 2018-ie­ji, ku­riais, ap­klau­sų duo­me­ni­mis, dau­giau lie­tu­vių jau­tė­si lai­min­gi. Pra­si­dė­jo 2019-ie­ji – su nau­jais iš­šū­kiais, sie­kiais ir lū­kes­čiais. Kel­mės kraš­to skai­ty­to­jų klau­sia­me : „Ko­kie bu­vo praė­ję me­tai ir ko ti­ki­tės iš nau­jų­jų?“

Onu­tė VAI­ČIU­LIE­NĖ – Ty­tu­vė­nų apy­lin­kių se­niū­ni­jos Kiau­no­rių kai­mo bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­kė:

– Man as­me­niš­kai praė­ję me­tai bu­vo ge­ri. Abu su vy­ru tu­ri­me dar­bą. Svei­ka­ta dar lei­džia dirb­ti. Dar tu­riu 82 me­tų ma­mą. Bran­gi­nu kiek­vie­ną die­ną, pra­leis­tą su ja. Ti­kiuo­si, jog ir šie­met ga­lė­si­me džiaug­tis bend­ra­vi­mu.

Kai­mo bend­ruo­me­nė taip pat su­lau­kė dė­me­sio. Pa­ra­šė­me pro­jek­tą. Iš Že­mės ūkio mi­nis­te­ri­jos ga­vo­me fi­nan­sa­vi­mą. Kai­me įren­gė­me pra­mo­gų ir poil­sio erd­vę. Vai­kams įreng­ta žai­di­mų aikš­te­lė su sū­puok­lė­mis, ka­ru­se­lė­mis ir na­me­liu. Jau­ni­mui ir suau­gu­siems pa­sta­ty­ti trys tre­ni­ruok­liai. Pas­ta­ty­tas sta­las ir suo­le­lių. Vai­kus at­si­ve­dę tė­vai ga­li pa­spor­tuo­ti, se­ne­liai – pa­žais­ti šach­ma­tais.

Sma­gu bū­da­vo žiū­rė­ti, kai į aikš­te­lę priei­da­vo vai­kų lyg skruz­dė­liu­kų.

Pa­va­sa­rį su­tvar­ky­si­me aikš­te­lės ap­lin­ką: at­ve­ši­me že­mių, pa­so­din­si­me žo­lės ir gė­lių. Dirb­si­me vi­sa bend­ruo­me­nė. Juk vi­si tu­ri­me po dvi ran­kas.

Da­rius RIČ­KUS – Šau­kė­nų se­niū­ni­jos Kal­niš­kių kai­mo ūki­nin­kas, 2018-ųjų „Me­tų ūkio“ nu­ga­lė­to­jas:

– Pas­ta­rie­ji ke­le­ri me­tai ūki­nin­kams yra pro­ble­miš­ki. Vie­nais me­tais skan­di­no, ki­tais džio­vi­no. Praė­ję me­tai bu­vo ga­na su­dė­tin­gi ir mū­sų ūkiui. Ne tiek dėl saus­ros, kiek dėl sta­ty­bų. Lie­tu­vo­je sun­ku ras­ti ko­ky­biš­kai sa­vo dar­bą at­lie­kan­čių sta­ty­bos bend­ro­vių.

Ta­čiau me­tai bu­vo ge­ri. Kad ir pa­tir­da­mi pro­ble­mų nu­pirk­ta­me pa­sta­te įsi­ren­gė­me mo­der­nią fer­mą. Kar­ves čia mel­žia ro­bo­tai. Ga­lė­jo­me su­ma­žin­ti dar­buo­to­jų. Da­bar pa­tys ga­li­me leng­viau at­si­kvėp­ti. Daž­niau iš­va­žiuo­ti iš na­mų, pa­pra­mo­gau­ti. Vi­sa, kas vyks­ta fer­mo­je, ga­li­me ste­bė­ti ir pro­ble­mas iš­spręs­ti nuo­to­li­niu bū­du.

Šiuo me­tu lai­ko­me 130 gal­vi­jų. Šių me­tų tiks­las – iš­plės­ti ban­dą. Su­lauk­ti di­des­nių pri­mil­žių, kad įvyk­dy­tu­me pro­jek­te nu­ma­ty­tas są­ly­gas, nes, įreng­da­mi fer­mą, pa­si­nau­do­jo­me Eu­ro­pos pa­ra­ma.

Pas­kui iki 2020 me­tų kiek at­si­kvėp­si­me. O tuo­met teik­sim pro­jek­tą, kad gau­tu­me pa­ra­mą dar vie­nos fer­mos sta­ty­bai. Jo­je lai­ky­si­me prieaug­lį.

Ing­ri­da RUK­ŠĖ­NIE­NĖ – Kel­mės spe­cia­lio­sios mo­kyk­los mo­ky­to­jo pa­dė­jė­ja:

– Praė­ju­siais me­tais dau­ge­lis mū­sų šei­mos gy­ve­ni­mo įvy­kių su­ko­si apie glo­bo­ti­nius. Nuo 2008-ųjų me­tų glo­bo­ja­me tris naš­lai­čius. Da­bar jie jau sa­va­ran­kiš­ki. Auš­re­lė ir Jus­tas dir­ba už­sie­ny­je. Do­vi­lė li­ko Lie­tu­vo­je. Bai­gia stu­di­jas ko­le­gi­jo­je. Iš­te­kė­jo. Mums jau pa­do­va­no­jo anū­kė­lę.

La­bai džiau­giuo­si, kad vai­kai ne­nuė­jo klyst­ke­liais. Mer­gai­tės vai­ruo­ja, spor­tuo­ja, svei­kai gy­ve­na. Glo­bo­ti­nių dė­kin­gu­mą ypač pa­ju­to­me, kai vy­ras at­si­dū­rė rea­ni­ma­ci­jo­je. Auš­re­lė tuo­met mo­kė­si Klai­pė­do­je. Vos ne per va­lan­dą at­si­ra­do Šiau­lių li­go­ni­nė­je. Sa­vo glo­bė­ju nuo­lat rū­pi­no­si ir li­go­ni­nė­je dir­ban­ti Do­vi­lė.

Dė­ko­ju auš­tes­nėms jė­goms, kad ir vy­ras, ir aš įvei­kė­me svei­ka­tos pro­ble­mas. Ti­ki­mės, jog šie me­tai ir mums, ir mū­sų glo­bo­ti­niams bus dar ge­res­ni.

Ro­mas ČER­KAUS­KAS – Ty­tu­vė­nų mies­to se­niū­nas:

– Me­tai tiek man as­me­niš­kai, tiek se­niū­ni­jai bu­vo ge­ri. Džiau­giuo­si, kad ne­ki­lo pro­ble­mų dėl svei­ka­tos. Mies­tie­čiai džiau­gė­si at­jau­nė­ju­siais Ty­tu­vė­nais, su­tvar­ky­ta aikš­te.

Šie­met taip pat ne­trūks dar­bų. Pro­jek­tuo­ja­mas Ši­lu­vos gat­vės ša­li­gat­vis, ren­gia­mas kūd­rų ir ta­kų ap­link vie­nuo­ly­ną su­tvar­ky­mo pro­jek­tas.

Vis dar ne­pra­ran­da­me vil­ties, kad mies­tas pa­ga­liau tu­rės nau­jus kul­tū­ros na­mus. Tai pa­grin­di­nė pro­ble­ma ir pa­grin­di­nis klau­si­mas.

Vi­liuo­si, jog pa­vyks prie Brid­vai­šio eže­ro įreng­ti tink­li­nio aikš­te­lę. Be to, Brid­vai­šio pa­plū­di­mį rei­kė­tų pri­tai­ky­ti neį­ga­lie­siems. Nes jis ne­pa­to­gus net svei­kie­siems.

Ri­ta TU­NI­KIE­NĖ – kel­miš­kė pen­si­nin­kė:

– Praė­ję me­tai man bu­vo ir blo­gi, ir ge­ri. Blo­gi, nes už­puo­lė li­gos. Ge­ri, nes pa­vy­ko iš­si­kaps­ty­ti.

Neb­lo­gi ir ma­te­ria­li­ne pra­sme. Pen­si­ja pa­ki­lo 42 eu­rais. Man tai ga­na ne­ma­ža su­ma. Dau­giau kaip sa­vai­tei už­ten­ka mais­tui. Dėl svei­ka­tos val­gau ma­žiau mė­sos, dau­giau dar­žo­vių ir pie­no pro­duk­tų.

Ka­dan­gi tu­riu lai­ko, pa­ti nu­si­per­ku ir pa­rau­giu ko­pūs­tų. Taip pi­giau, ne­gu pirk­ti rau­gin­tus. Pie­ną per­ku iš kar­vę lai­kan­čių pa­žįs­ta­mų. Už tris lit­rus su­mo­ku 1 eu­rą 30 cen­tų. Par­duo­tu­vė­je tiek su­mo­kė­čiau už lit­rą. Pie­no su­si­rau­gi­nu. Ir varš­kės pa­si­da­rau.

Pas­ta­ruo­ju me­tu pi­giau mo­ku ir už kom­pen­suo­ja­mus vais­tus. Kai pa­sku­ti­nį kar­tą pir­kau, su­mo­kė­jau tik 6 eu­rų prie­mo­ką.

Lais­vu lai­ku mez­gu, žiū­riu te­le­vi­zo­rių. Ko dau­giau pen­si­nin­kas ga­li no­rė­ti?

Šiais me­tais taip pat di­de­lių sva­jo­nių ne­tu­riu. Džiau­giuo­si, kad dar pa­kels pen­si­ją. Man ji tu­rė­tų di­dė­ti dar maž­daug 22 eu­rais. Gal pa­vyks kaž­kiek ir su­tau­py­ti...

Jo­zas RIM­KUS – Sei­mo na­rys:

– Me­tai bu­vo ge­ri, dar­bin­gi. Išsp­ren­dė­me ar bent pra­dė­jo­me spręs­ti dau­ge­lį me­tų ne­spręs­tas pro­ble­mas. Švie­ti­mo įstai­gų, aukš­to­jo moks­lo, pen­si­jų re­for­mos... Ma­nau, jog jų nau­dą jau pa­ju­to ar­ba ne­tru­kus pa­jus Lie­tu­vos gy­ven­to­jai.

Šie­met rei­kės dar grei­tes­niais tem­pais ma­žin­ti so­cia­li­nę at­skir­tį. To­bu­lin­ti tei­sės ak­tus, kad bū­tų leng­viau pa­ža­bo­ti ko­rup­ci­nius san­ty­kius. Iš še­šė­lio iš­trau­kė­me 200 mi­li­jo­nų eu­rų. Ma­nau, jog šie­met pa­vyks iš­trauk­ti dar dau­giau.

Man as­me­niš­kai me­tai ne­bu­vo leng­vi. Ne­leng­vi spren­di­mai kaip ir ki­tiems mū­sų frak­ci­jos na­riams kai­na­vo daug ner­vų. Rei­kė­jo tvir­to cha­rak­te­rio įveik­ti vi­sus iš­šū­kius.

Ta­čiau nu­tei­ki sa­ve, jog vi­sur rei­kia sun­kiai dirb­ti, jei­gu no­ri tei­gia­mo re­zul­ta­to. Taip įgy­ji tvir­ty­bės.

Kal­bi­no Ina VIR­GA­NAUS­KAI­TĖ

Au­to­rės nuo­tr.