Naujausios
Koks žmogus – tokia tauta
Šiandien – redakcinės kolegijos narių mintys apie šiandieną, ateitį, kiekvieno iš mūsų pareigą ir atsakomybę tautai, valstybei, ateinančioms kartoms. Apie tai, kas turėtų mus telkti ir skatinti siekiant gėrio sau, savo artimiesiems ir gimtinei.
Visavertė ateitis – ant praeities pamatų
Zenonas GEGECKAS, pedagogas, Pakruojo draugijos „Atmintis“ tarybos narys:
– Šiandienos iššūkius įveikti besistengiantiems Lietuvos žmonėms svarbu nepamiršti nueito kelio – sunkumų, su kuriais teko susidurti kovojant už nepriklausomybės atkūrimą, vienybės, kuri tada jungė visą Lietuvą. Tik ant praeities pamatų įmanoma sukurti visavertę ateitį.
Tai padaryti pajėgsime tik įveikę šiandien išsikerojusį abejingumą ir nusivylimą, o įveikti šias negatyvias emocijas gali optimizmas bei konkretūs darbai. Svarbu, kad patriotiška dvasia vaikams būtų skiepijama jau ikimokykliniame amžiuje – tik tada galėsime būti ramūs dėl to, jog užaugę jie nepamirš, kas esantys ir tuo didžiuosis.
Tauta prasideda nuo žmogaus
Valdas GASPARAVIČIUS, mokytojas, mokyklinių teatrų režisierius ir pjesių jiems autorius:
– Šių dienų Lietuvoje daugėja darbuotojų, kurie savo pareigas atlieka formaliai. Žmonės, pasak režisieriaus, prisitaikė prie aplinkybių ir išmoko dirbti bet kaip. Anksčiau žmonės Lietuvoje arba dirbdavo, arba ne, o dabar požiūris į darbą, kaip vertybę, transformavosi. Požiūrį į darbą pakeitė tai, kad dažname darbe daug beprasmių bei formalių dalykų, kuriuos atlikti tiesiog būtina.
Kokį palikimą su tokiu požiūriu perduosime ateities kartoms? Manau, kiek būsime verti išlikti kaip tauta, tiek ir išliksime. Juk visi dideli dalykai prasideda nuo mažų, o tauta – nuo žmogaus. Todėl turėtume mažiau virkauti, o daugiau dėmesio skirti sau ir artimui.
Turime rodyti pavyzdį
Saulius ŽILINSKAS, mokytojas, ekologiškos tausojančios veiklos šalininkas:
– Vienas žymiausių mūsų laikmečio fizikas, Kembridžo universiteto profesorius Stivenas Hokingas rašo, kad jeigu artimiausiu metu žmonija nieko nesugalvos ir energijos vartojimo augimas toliau tęsis dabartine sparta, tai apie 2600 metus „žmonės stovės vienas greta kito, o pagaminta elektros energija įkaitis Žemę iki raudonumo“.
Visi aiškiai suprantame, kad taip tęstis negali be galo. Tarp mokslininkų sklando toks juodas humoras: kodėl žmonija nesusiduria su kitomis visatos civilizacijomis? Todėl, kad pasiekusi dabartinį lygį bet kuri civilizacija tampa nestabili ir pati susinaikina.
Norisi būti optimistu ir netikėti, kad žmonija nesugebės rasti kito sprendimo, bet sunku įžvelgti žmonių pastangas pažaboti savo egoizmą, begalinį norą vartoti, turėti daug daiktų.
Energijos išteklius valdančios monopolijos deda visas pastangas skatindamos vartojimą. Ekonomika klestėtų, jeigu mes vieną dieną pirktume daiktus, o jau kitą – vežtume į sąvartynus. Tuomet visi turėtų darbo, suvartotume daug energijos, žaliavų. Ir tas laikas, numatytas praėjusio šimtmečio genijaus S. Hokingo, kai teks miegoti stovint ant iki raudonumo įkaitusios Žemės, ateis dar greičiau.
O ką gali padaryti kiekvienas pilietis? Įsigykime taupius elektros prietaisus, vasarą vandenį šildykime saulės kolektoriais, naudokime biokurą, važinėkime mažalitražiais automobiliais, auklėkime jaunąją kartą taip, kad jie taptų atsakingais Žemės gyventojais.
Mes turime rodyti pavyzdį. Priešingu atveju proto neturinčios bakterijos pergyvens mus, o mūsų vadinamasis protas atves į savęs pačių susinaikinimą.
Branginkime tautos vertybes
Genė JUODYTĖ, Juozo Paukštelio viešosios bibliotekos vyresnioji kraštotyrininkė, Žiemgalos krašto kalendorių sudarytoja.
– Mūsų didžiausia bėda ta, kad pasaulį stengiamės nustebinti dalykais, kurie civilizuotose šalyse jau seniai žinomi, įprasti ir gal net pabodę. Tuo tarpu pamirštame tai, kuo esame ir galime būti įdomūs kitiems ir ką turime tik mes ir jokia kita tauta. O įdomūs mes savo istorija, kultūra, tautos papročiais ir tradicijomis. Ir, žinoma, savo kalba. Lietuvių kalba – viena seniausių gyvų kalbų pasaulyje, o jos grožį bei turtingumą pripažįsta visų šalių kalbininkai.
Todėl branginkime ir puoselėkime tikrąsias tautos vertybes ir nesistenkime visko matuoti pinigais.
Žmoniškumą reikia žadinti kantriai
Rima PALIJANSKAITĖ, Lietuvos Vydūno draugijos pirmininkė, poetė:
– Turbūt visų pervartų laikais vertybės keičiasi, o neretai tiesiog „apsiverčia“. Manyčiau, daugeliui mūsų – ir pasiturintiems, ir bėdžiams – stinga žmogiškojo orumo, kuris sietinas su pagarba kitam, sąžiningumu, kilnumu, drąsa būti savimi. Labai trūksta ir gebėjimo kritiškai mąstyti, ir apskritai savo galva, viską apsvarsčius, vadovautis.
Gal mąstau labai senoviškai, bet žiniasklaida ir šiandien, manau, galėtų ir turėtų bent šiek tiek laikyti „pakeltą kartelę“, kad žmonės kuo dažniau turėtų galimybę pakelti akis aukštyn – nuo nepabaigiamų darbų ir verkšlenimų ar keiksmų – į kažką, kas ir jų kasdienį sunkų triūsą bei gyvenimą apskritai pakylėtų, įprasmintų.
Laimingus, kad ir be didelių turtų, žmones ir visuomenę daro tai, ką galima įvardyti vienu žodžiu – žmoniškumas. Tik jokiais įsakymais ir prisakymais jo nesukursi – jį reikia kantriai žmonėse žadinti ir puoselėti.
Kokie bus ateities piliečiai?
Janina VANSAUSKIENĖ, „Pakruojo krašto“ redaktorė:
– Šį pavasarį bankų ekspertai paskelbė, kad Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo karta – dvidešimties – dvidešimt šešerių tautiečiai – sujudino šalies nekilnojamojo turto rinką: prieš euro įvedimą uždirbtus užsienyje pinigus jauni žmonės investuoja Lietuvoje. Jie perka butus, pastarąjį dešimtmetį buvusias tuščias kaimo sodybas, žemę. Tai teikia vilties – jie kažkada grįš, jie savo ateitį vis dėlto sieja su Lietuva. Gal ir neišsivaikščiosime.
O mokslo ir kultūros žmonės įspėja: mūsų tautiškumui iškilo pavojus. Ne dėl to, kad galbūt į gimtinę mūsų jaunimas parsiveš mišrias šeimas ar lietuviškai nemokančius kalbėti vaikus, o dėl to, kad čia likusieji modernėjam ir visaip europėjam. Globalizacijos sindromas kerta tautiškumą – atsakomybę už kalbos, tautinių tradicijų, patriotizmo savo kraštui puoselėjimą.
Vienas laikraščio skaitytojas nuoširdžiai piktinosi, kad jam pasikeitus LR piliečio pasą, nebuvo įrašyta tautybė – kad jis yra lietuvis. Paprastas kaimo žmogus kėlė klausimą: „Kas bus su lietuvybe?“ Jam tautybė – savaime suprantama, su valstybe tapatinama vertybė. Tačiau tai ne pagal europietiškus standartus.
Pritariu redkolegijos nariams, teigiantiems, kad tautiškumas, kalba ir tradicijos, dvasinis ir materialinis kultūros istorijos palikimas yra mūsų savastis. Ar ne ji vis dar ir traukia grįžti tuos jaunus, svetur uždarbiavusius žmones? Ar tai ne vertybės, kurias turėtume ne tik saugoti, bet ir perduoti augančioms kartoms – mūsų valstybės ateities piliečiams? Kokia bus mūsų ateities valstybė, jos piliečiai, priklausys nuo mūsų – kartos, kuri šiandien kuria ir dirba, gyvena iš pašalpų ar atlyginimo, dalijasi su stokojančiais ne tik matereliomis, bet ir dvasinėmis gėrybėmis.
Todėl jei ir neliko pase to įrašo, jis turėtų išlikti kiekvieno lietuvio širdyje. Kaip išliko per įvairias okupacijas. Juk istorija parodė, kad mums tai ne kartą pavyko.
Artėjant gražiausiai pavasario šventei suraskime progos ir laiko pasvarstyti apie dalykus, kuriems eilinę dieną gal ir pristingame laiko. Redakcijos kolegijos ir visų laikraščio darbuotojų vardu mūsų skaitytojams ir jų šeimoms linkiu žmogiškai šiltų ir gražių šv. Velykų, sėkmės siekiant kilnių tikslų, imantis ar baigiant prasmingus darbus.